Autorius: NERIJUS KORBUTAS
Garbingos profesijos atstovai, ugnies tramdytojai ugniagesiai – kasdien rizikuoja savo gyvybėmis gelbėdami mus ir mūsų turtą. Nedvejodami eina į ugnį, nyra į ledinį vandenį, atsiduria pačiose sudėtingiausiose ir nedėkingiausiose situacijose, kokias tik galima įsivaizduoti žmogaus darbe. O kartais ir paaukoja savo gyvybes, kad gyventų kiti… Tarpukario Lietuvoje būta ne vienos nelaimės, kuomet tarnyba pareikalavo didžiausios aukos – ugniagesio gyvybės. Šis pasakojimas apie vieną skaudžią nelaimę 1925 metais, kuomet Kaunas neteko net 4 ugniagesių…
Plėšikas Stukas
Gali pasirodyti, kad čia kažkas perpinta, bet šios istorijos pabaiga mus nukelia ne į 1925-uosius, bet penkmečiu vėliau, į 1930 metų rugsėjo 28 d., kuomet garsus Kauno plėšikas Jonas Stukas, apsuptas jį gaudžiusių šaulių, nusišovė miškuose netoli Kazlų Rūdos. 10 dienų prieš, su grupe sėbrų jis sėkmingai pabėgo iš sunkiųjų darbų kalėjimo, buvusio IX forte, patraukė link Raudondvario miškų, persikėlė per Nemuną, pakeliui plėšdami gyventojus, ir keldami galybę nesibaigiančių, tikrų ir išgalvotų kalbų, istorijų bei panikos, ne tik tose vietovėse, bet ir visoje Lietuvoje. Prieš penkerius metus, 1925 m. už daugybę nusikaltimų, tarp jų ir banko apiplėšimą Šančiuose jis buvo nuteistas 11 metų ir 3 mėnesius. Tąkart sučiupti jį pavyko Rumšiškėse, tą nelaimingą 1925 m. kovo 25 d. vakarą. Gaudynių metu nušauti du jo bendrininkai – Stasys Staniulis bei Antanas Tamašiūnas, o dar keliems pavyko pasprukti.
Lemtingoji naktis iš 1925 m. kovo 25 į 26
Likę gyvi plėšikai, bandydami nukreipti dėmesį, Rumšiškėse padegė keletą klojimų, o gaisrai netruko įsismarkuoti. Buvo iškviesta pagalba. Iš Kauno, 1925 m. kovo 25 d. vakarą išvyko dvi brigados su 11 ugniagesių. Vėliau prisijungė ir trečiasis – savanorių automobilis. Apie 2 valandą nakties baigę darbus, visi trys ekipažai pajudėjo Kauno link, geresniu, bet nepažįstamu keliu per Prienus. Už Dovainonių, pakalnėje buvusį posūkį, pirmi du automobiliai įveikė sėkmingai, deja, trečiajam ir sunkiausiam automobiliui „Mercedes Daimler“ šis posūkis tapo lemtingu. Automobilis vertėsi prispausdamas po savimi ugniagesius. Vietoje žuvo trys, dar du vyrai sunkios būklės išvežti į Kauną, kurių vienas mirė po keleto dienų, o pora ekipažo ugniagesių atsipirko tik lengvais sužalojimais ir išgąsčiu.
Liūdno siužeto, bet labai vertingos istoriškai, nežinomo fotografo darytos nuotraukos, saugomos Kauno miesto bei Trakų istorijos muziejuose, leidžia ne tik įsivaizduoti, bet ir pamatyti šią tragediją ir jos vietą. Tiesa, nei Kauno miesto, nei Trakų istorijos muziejai tiksliai neįvardija šio konkretaus įvykio. Kauno miesto muziejus nurodo 1931 metus, tuo tarpu Trakų – XX a. 3 dešimtmetį. Šios fotografijos darytos 1925 m. kovo 26 d., vietovėje, tiksliai nurodytoje paskutiniame šio straipsnelio skyrelyje.
Žuvę ugniagesiai
1925 m. kovo 26-osios naktį įvykus nelaimei, vietoje žuvo trys ugniagesiai. Tai 1-osios Kauno ugniagesių brigados viršila Julijonas Sabaliauskas, eiliniai Feliksas Kavaliauskas ir Simeonas Fedosenas. Automobilį vairavęs Juozapas Strazdas mirė ligoninėje balandžio 2 d. Sunkiai sužeistas Juozas Juodgalvis išgyveno. Dar du ugniagesiai, Pranas Trukšnys ir Mykolas Leonavičius – sužeisti nesunkiai. Tikėtina, žuvusių ugniagesių nekrologai buvo išspausdinti 1925 metų ugniagesių laikraštyje „Lietuvos gaisrininkas“, tačiau, būtent 1925 metų numerių rasti nepavyko. Todėl, pasakojimas apie šiuos vyrus, paaukojusius gyvybę tarnybos vardan – labai fragmentiškas, kuklus ir nepilnas, surinktas iš menkučių informacijos nuotrupų spaudoje, įrašų bažnytinėse knygose, o J. Strazdo atveju – šiek tiek paremtas giminaičių pasakojimu.
Julijonas Sabaliauskas gimė 1877 m. gegužės 18 d. bajorų Jono ir Sofijos Paradauskaitės Sabaliauskų šeimoje, Kurklių parapijoje. Buvo vedęs Stefaniją Urbonavičiūtę. Palaidotas Kauno kapinėse.
Feliksas Kavaliauskas gimė 1882 m. spalio 3 d. Kaune. Gyveno Ž. Šančiuose, buvo vedęs Emiliją Borchertaitę. Našlaičiais liko 8 metų amžiaus duktė Ida ir 6 metų amžiaus sūnus Leonas. Palaidotas Kauno kapinėse.
Fotografijoje (kairėje) Kauno miesto ugniagesiai 3 dešimtmetyje. Pažymėti kita spalva, centre – avarijoje nesunkiai sužeistas Mykolas Leonavičius, dešiniau – žuvęs Feliksas Kavaliauskas. Tikėtina, fotografijoje yra ir kiti žuvusieji ar sužeistieji, tačiau jų nepavyko identifikuoti. Kita iliustracija – F. Kavaliausko vidaus pasas.
Simeonas Fedosenas – apie jį nepavyko rasti jokių žinių. Spaudoje minimas kaip žuvęs avarijos metu, taip pat pažymėta, kad, kaip stačiatikių tikėjimo, pašarvotas stačiatikių bažnyčioje Vytauto prosp., atskirai nuo katalikų J. Sabaliausko ir F. Kavaliausko, kurie buvo pašarvoti Įgulos bažnyčioje (Sobore).
Juozapas Strazdas – vyriausias Vyžuonų parapijos, Bartašiūnų kaimo valstiečių Motiejaus ir Rozalijos Kutkaitės Strazdų sūnus. Gimė 1880 metų sausio 25 d. Be Juozapo šeimoje dar buvo metais jaunesnis brolis Jurgis ir būrys seserų, iš kurių jauniausioji – Emilija Strazdaitė minima IK straipsnyje apie Petrą Tijušą. Anksti (1886 m.) neteko motinos, sulaukęs pilnametystės paimtas į caro kariuomenę, po tarnybos liko gyventi Petrapilyje (dab. Sankt Peterburgas). 1907 metų gegužės 6 d. Petrapilio Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčoje vedė Emiliją Ardinskaitę, kilusią iš Vijeikių, Utenos parapijoje. Susilaukė dukters Veronikos, sūnų Juozapo ir Algirdo-Petro. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę grįžo į tėvynę, apsigyveno Kaune. Po J. Strazdo žūties, likusi našle jo žmona daugiau neištekėjo, gyvenimą nugyveno Vyžuonose. Ten ir mirė 1975 m. Nepavyko rasti J. Strazdo mirties įrašo ir palaidojimo fakto Kauno bažnyčių knygose, tad labai tikėtina, kad jis palaidotas Vyžuonose.
Nuostabioje studijinėje, Petrapilyje apie 1915 metus darytoje fotografijoje – Juozapas Strazdas su šeima: žmona Emilija, dukterimi Veronika ir sūnumis Juozapu bei Algirdu-Petru. Dešinėje – Strazdų šeimos kapas Vyžuonų kapinėse, tikėtina – ten palaidotas ir Juozapas Strazdas.
Tragedijos vieta
Nuo įvykio nutolta jau per visą šimtmetį, vietovę stipriai pakeitė užtvenktas Nemunas ir atsiradusios Kauno marios, paskandinusios ištisus kaimus, tad pirma mintis buvo, kad vargu ar pavyks nustatyti tikslią tragedijos vietą, bet – sėkmė nusišypsojo. Surinkus kuklius tragedijos aprašymus spaudoje, fotografijas, išstudijavus senus vietovės žemėlapius, bei sugretinus juos su šiandieniniais žemėlapiais – šio liūdno nutikimo vietą rasti pavyko.
Iššaukti į Rumšiškes ugniagesiai iš Kauno, dėl itin prasto, pažliugusio kelio, važiavo net dvi valandas, tad apie 2 val. ryto baigę gesinti gaisrus ir nutarę grįžti, pasirinko važiuoti ilgesniu, bet geresnės būklės keliu per Prienus ir Garliavą. Spaudoje minima, kad avarija įvyko 6-ame kilometre nuo Rumšiškių, minimas tiltas, posūkis. Ir išties, senieji žemėlapiai rodo – nutolus nuo Rumšiškių minimu atstumu, vos pravažiavus Dovainonis, buvo tiltas per Moteros upelį, ir tada staigus vingis į dešinę. Rastos įvykio fotografijos tai patvirtino.
Šiandien šis kelias ištiesintas, vietoje staigaus pagrindinio kelio posūkio liko tik mažas keliukas vedantis į keletą atokių sodybų. Nėra aišku ar tragedijos vietoje buvo pastatytas koks atminimo ženklas, gal pasodinti medeliai. Panašu, kad šiandien ten nieko nėra kas primintų tą liūdną įvykį, nusinešusį keturių garbingų vyrų gyvybes. Bet žinoti verta, o jei istorija asmeniška ar labai dominanti – ir aplankyti. Vieta GOOGLE MAPS
Tiek pavyko papasakoti apie šią skaudžią nelaimę, sukrėtusią ne tik ugniagesių bendruomenę, bet ir visą Kauną. Žinoma, ji labai kukli, surinkta iš to ką pavyko rasti, bet tuo pačiu, atrodo, ji pirmoji, bent kažkiek primenanti mums tuos, kurie tą žvarbią 1925 m. kovo naktį paaukojo savo gyvybes, vykdydami garbingą tarnybą. Turintys kuo papildyti, norintys pataisyti, kažkuo prisidėti – visada laukiami susisiekiant.
2026 sausis