Muilo virėjas Samuelis Vislickis

Autorius: NERIJUS KORBUTAS

Pasakojimas apie muilo virėjo Samuelio Vislickio verslą, šeimą ir jų tragiškus likimus.

I. Muilo fabriko istorija

Seniausiu muilo fabriku Lietuvoje įvardijamas 1807 m. Klaipėdoje įsteigtas Kastnerio sūnų ir paveldėtojų muilo fabrikas (Seifenfabrik Heinrich Kastners Sohne Nachfolger), o štai Kaune – Vislickio muilo fabrikas, įkurtas 1853 m. Bent taip, ne kartą teigta tarpukario straipsniuose, muilų reklamose, ar reklaminiuose stenduose.

Būtų galima tuo neabejoti, jei ne noras rengiant šį straipsnelį pažiūrėti ne tik į įmonės veiklą, bet ir į Vislickių šeimos genealogiją. O ją betyrinėjant atsiskleidė įdomių dalykų, kurie kiek nesutampa su tuo kas buvo rašoma ir skelbiama.

Samuelis Vislickis, pilnas vardas Chaimas Šmuelis Vislickis (Wislicki) gimė 1864 m. Kališo mieste, netoli Lodzės, Lenkijoje. Ten gyvenimą nugyveno ir jo tėvai. Jo žmona – Lėja Ščaranskytė (Szcaranska) – kaunietė. Į Kauną Samuelis atvyko 1891 m. Čia vedė, susilaukė būrio vaikų. 1905 m. įsigijo namus Jonavos gatvėje, valdė muilo dirbtuves, 1920 m. įgijo Lietuvos pilietybę. Dalį šių faktų jis pats pateikia 1926 m. kvotoje, dukters Feigos Lietuvos pilietybės prašymo byloje. Ta pati, ar labai panaši informacija pateikiama ir kitų vaikų bylose.

Iš čia ir kyla abejonė ar Vislickio muilo fabrikas tikrai įkurtas 1853 m. Kaune. Yra keli galimi variantai: a) žmonos tėvai Ščarauskai buvo muilo gamintojai, Samuelis Vislickis po santuokos perėmė verslą ir pavadino savo vardu, b) jo tėvai virė muilą Lodzėje ar Kališe, Lenkijoje – Samuelis tik atsivežė vardą, iš tėvų perimtą patirtį ir įrangą, c) pirkdamas sklypą ir pastatus Jonavos gatvėje sykiu įsigijo ir muilo fabriką, d) sklypas ir muilo fabrikas priklausė S. Vislickio tėvams, kurie turtą valdė nuotoliu, per statytinius. Visa tai tik spėlionės, o kaip buvo iš tiesų – atsakyti, bent kol kas, nepavyko.

Nežiūrint į ne visai aiškią įmonės įkūrimo istoriją – S. Vislickio muilo fabrikas, bet kuriuo atveju buvo seniausia tokio pobūdžio įmonė Kaune (sykiu su 1899 m. įkurtu Z. Chvoleso muilo fabriku Marsel), į atgimusį Kauną ir jo rinką atėjo dar iš carinės gubernijos laikų, atsinešė sukauptą patirtį, įdirbį ir buvo stipriu žaidėju skalbiamojo muilo rinkoje, bent jau pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį.

Kauno senamiestyje, Jonavos g. 34-36 esančiame sklype Vislickiai ir gyveno ir dirbo. Pagrindinis produktas – skalbiamasis muilas, tačiau gamino ir margariną, žąsoliną bei kitų rūšių valgymui skirtus augalinius aliejus. Stiprų postūmį plėtrai suteikė 1918 m. įkurtos Lietuvos kariuomenės intendantūros (kuri tvarkė kariuomenės aprūpinimo reikalus) užsakymai, tikėtina tai ir leido 1923 m. fabriką išplėsti, pastatant naujus pastatus ir įsigyti naujos įrangos muilo virimui bei kitai produkcijai gaminti. Kad patenkinti kariuomenės poreikius nesnaudė ir kiti verslūs Kauno žydai – Rozmarinas tiekė mėsos konservus, Falkauskas rūpinosi karių apavu ir t.t.

Lygiai taip pat nesnaudė ir kosmetiką bei parfumeriją panūdę gaminti konkurentai, mat keičiantis kauniečių asmeninės higienos įpročiams, o ir apskritai modernėjant visuomenei bei ženkliai išaugus Kauno gyventojų skaičiui – augo higienos priemonių poreikis, augo ir gamintojų skaičius, tad tuoj po nepriklausomybės paskelbimo, be jau minėto Marsel, 1921 m. Kaune įsteigtas muilo ir parfumerijos fabrikas Berar ir Ko, tais pačiais metais įkurtas parfumerijos ir muilo fabrikas Florance, 1923 m. įkurta kosmetikos ir parfumerijos laboratorija Kosmos, ir nemažai kitų, didesnių ar mažesnių rinkos dalyvių.

Jei kariuomenei skirta produkcija buvo tiesiog muilas, tai norint konkuruoti su kitais gamintojais ir įtikti pirkėjui – reikėjo telktis išmonę, stipriai reklamuotis, padirbėti su įvaizdžiu. S. Vislickiui tai neblogai sekėsi – 1920 m. nemažo populiarumo turėjo muilas Seimas, vėliau sukūrė ir plačiai išreklamavo skalbimo muilą Saulė, kuris 1928 m. tarptautinėje parodoje Paryžiuje laimėjo pagrindinį prizą ir gavo aukso medalį.

Prasidėjus 4-am dešimtmečiui sėkmė nuo Samuelio Vislickio nusigręžė. Į nemalonią situaciją pateko vienas jo sūnų (nepavyko nustatyti kuris). 1930 metų pradžioje Kauno spaudoje pasirodė žinutės apie tai, jog garsaus ir turtingo Kauno fabrikanto Vislickio sūnus išprievartavo muilo fabriko darbuotoją, kuri pastojo ir pagimdė kūdikį. Už tai nuteistas 6 metams katorgos, priteista solidi suma vaiko išlaikymui ir nukentėjusiai atlyginti. Ir nors tų pačių metų pabaigoje išteisintas – tai kainavo laiko, pinigų ir neabejotinai – padarė didelę reputacinę žalą visai įmonei.

S. Vislickio įmonės bėdos ties prievartinės meilės istorija nesibaigė – ankstų 1933 m. kovo 22 d. rytą – fabrikas sudegė. Natūralu – gamyba sustojo ilgam laikui. Iš Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus bylų matyti, kad atstatyti pastatus leidimas išduotas gana greitai, bet iškeltos papildomos sąlygos – nugriauti dalį senų medinių pastatų, išpildyti kitus priešgaisrinius reikalavimus, visa tai išsitęsė porą metų. Po gaisro atstačius pastatus – konkurentų pavyti taip ir nebepajėgė, įmonė vegetavo, o rinką užėmė stiprūs senbuviai (Klaipėdos Žuvelė, Kauno Florance ir kiti) bei galingos naujos įmonės (Panevėžio Lietuvos muilas ir pnš.)

Tikriausiai ieškodamas papildomų pajamų šaltinių dalį pastatų ir žemės S. Vislickis išnuomojo kitiems verslams, trumpam laikui sklype Jonavos g. 34-36 įsikūrė konservų fabrikas Venta, priklausęs M. Breskinui ir F. Lifčisui, archyviniuose dokumentuose randame greta įsikūrusio Spaudos fondo skundą ir nuogąstavimus dėl Vislickių sklype esančio AB J.C. Kocho lako ir dažų fabriko priešgaisrinės būklės, 1939 m. Kauno savivaldybei pateiktas prašymas Jonavos g. 34-36 įrengti Juozo Sakalausko Radijo aparatų montavimų ir bandymų dirbtuvę, bet ar spėta ją įkurti iki okupacijos – nepavyko išsiaiškinti.

Pro buvusią AB S. Vislickis įmonės ir jo šeimos gyvenamąją vietą Jonavos gatvėje, ties Pilies žiedu šiandien pravažiuoja tūkstančiai kauniečių ir miesto svečių. Vieta – mažai kuo išsiskirianti, menkai įveiklinta, o jei palyginsite potvynio vaizdą užfiksuotą fotografo S. Lukošiaus 1958 m. ir dabartinį Google Maps – pastebėsite, kad per pastarąjį pusę amžiaus nedaug ir tepakito. Fotografijų, kuriose būtų užfiksuota Samuelio Vislickio sklypo teritorija tarpukario laikais rasti nepavyko. Žemiau esančiame albume pateikti 1923 – 1939 m. laikotarpio dokumentų fragmentai su pastatų brėžiniais iš Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus (KRVA f. 218. ).

1940 metais visos S. Vislickio įmonės ir sėkmės ir negandos buvo galutinai nutrauktos. Įmonė likviduota, turtas nacionalizuotas. Laikinai ten vykdyta muilo gamyba Florance įmonės vardu, priverstinai sujungus kitas nacionalizuotas Kauno įmones. Propagandinė žinutė apie situaciją Kauno muilo pramonėje 1940 m. lapkričio 7 d. okupacinėje Tiesoje:

Tai tokia ir buvo šio verslo istorijos pabaiga. Žinoma, ji nepapasakota pilnai, daugybe įdomių faktų ir skaičių straipsnelį būtų galima papildyti peržiūrėjus Mokesčių inspekcijos bylas bei kitus šaltinius, kurie, rengiant šį pasakojimą liko nepasiekiami. Turintys kuo prisidėti, pataisyti, patvirtinti ar paneigti – visada laukiami susisiekiant.

II. Šeimos istorija

Į Kauną iš Lenkijos Samuelis Vislickis atvyko 1891 metais, čia vedė kaunietę žydaitę Lėją Ščaranskytę. Pirmasis šeimoje, 1894 m. kovo 8 dieną Kaune gimė Moisiejus Vislickis. 1912 m. vasario 21 d. Breste, Lietuvos Brasta (Брест-Литовск) (dab. Baltarusija) vedė vietinę žydaitę Dveirą Zilberštromaitę, Elijo Pereso Zilberštromo dukterį, gimusią 1895 m.. Po santuokos šeima gyveno Kaune iki 1915 m., kuomet priversti palikti Kauną apsistojo Charkive (dab. Ukraina). Bent taip pažymėta Moisiejaus Vislickio Lietuvos pilietybės prašymo bylos dokumentuose. Įdomu tai, kad dukros, laikotarpiu kuomet esą gyventa Kaune – gimė Breste: vyriausioji Chana gimė 1913 m. kovo 4 d., antroji – Sara gimė 1914 m. gegužės 22 d., na, o jaunėlė Šifra gimė jau Charkive 1917 m. gruodžio 15 d.

Į Lietuvą šeima grįžo 1922 m. Gyveno Jonavos g. 34-36. Dirbo tėvo versle, Moisiejus Vislickis save įvardino kaip muilo virėją.

Bevartant Kauno žydų bendruomenės gimimo ir mirčių knygas pavyko aptikti, kad Moisiejus ir Dveira Vislickiai turėjo dar vieną dukterį Rivę-Gitel, bet ši mirė vos 4 mėnesių amžiaus – 1925 m. gegužės 22 d.

O trys vyresniosios dukterys, nors gimė tremtyje, nuo 1922 m. gyveno Kaune, Jonavos gatvėje. Čia užaugo, čia ir sulaukė lemties. Peržiūrėjus Kauno žydų metrikacijos punkto vedybų aktus nei vienos iš seserų santuokos rasti nepavyko, galbūt nespėjo ištekėti, galbūt tuokėsi ne Kaune. Nepavyko rasti ir įrodymų, kad bent viena būtų išgyvenusi holokaustą… Tarp Štuthofo mirties stovyklos dokumentų pavyko aptikti vyriausiosios sesers Chanos dokumentus, kuriuose nurodyta, kad nuo 1941 m. rugpjūčio 15 d. gyveno Kauno gete, o 1944 m. liepos 16 d. išvežta į Štuthofą. Tikriausiai panašus likimas ir kitų seserų…

Moisiejus Vislickis mirė Kauno gete 1943 m. lapkričio 17 d. Palaidotas geto kapinėse, kurios buvo įkurtos 1941 m. Neries pašonėje Vilijampolės pusėje, o sunaikintos 1978 m. statant Varnių tiltą. Jo žmona Dveira Vislickienė mirė 1941 m. sausio 21 d.

Moisiejus ne vienintelis Samuelio ir Lėjos Vislickių sūnus. Šeimoje dar gimė sūnūs:

Leiba Vislickis, 1897 m. liepos 20 d. Kaune, holokausto neišgyveno.
Izaokas Vislickis, 1900 m. gegužės 1 d. Kaune, holokausto neišgyveno.
Judelis Vislickis, 1907 m. gruodžio 22 d. Kaune, holokausto neišgyveno.

Dukterys:

Sara Vislickaitė, 1903 m. rugsėjo 10 d., Kaune, buvo ištekėjusi už Šabtajaus Karmelio iš Krokuvos, holokausto neišgyveno.
Feigė Vislickaitė, 1906 m. gegužės 8 d., Kaune, holokausto neišgyveno.
Chaja Vislickaitė, 1910 m. sausio 22 d., Kaune. 1933 m. rugsėjo 12 d. Vilniuje ištekėjo už Naftalio Hiršo Fogelio, holokausto neišgyveno.
Rivka Vislickaitė, 1911 m. gruodžio 12 d. Kaune, holokausto neišgyveno.

Ne išimtis ir mūsų straipsnio herojus – muilo virėjas Samuelis ir jo žmona Lėja Vislickiai – jie taip pat tapo holokausto aukomis. Taip, vos per keletą metų visiškai sunaikinta visa didžiulė šeima, o ji tik viena iš tūkstančių Kauno žydų šeimų, tik viena iš milijonų visos Europos žydų šeimų…

Renkant medžiagą šiam pasakojimui pavyko rasti ir atskleisti tik šias Vislickių šeimos gyvenimo istorijų nuotrupas, bet visada galima bus papildyti, pridėti, pataisyti. Tad visos pastabos ir papildoma informacija labai laukiama. O visai pabaigai – dalies šeimos mirties liudijimo kortelės iš Yad Vashem archyvo Izraelyje. Tokių liudijimų ten 6 milijonai…