Autorius: NERIJUS KORBUTAS
Tarpukario Kauno fotografo Mejerio Smečechausko vardas dažnai sutinkamas archyviniuose laikinosios sostinės laikraščiuose spausdintų fotografijų kampučiuose, dažnai jo vardą randame ir ant gausybės fotografijų, saugomų muziejuose ar privačiose kolekcijose. Pasižvalgius, kad ir po limis sistemą nesunku suvokti kokį milžinišką palikimą mums, ir po mūsų būsiančioms kartoms, paliko šis fotografas…
Fotografas – apie kurį nežinome praktiškai nieko. Nepavyko atskleisti jokių biografinių duomenų ir 2022 m. vasarą Maironio lietuvių literatūros muziejuje surengtoje fotografijų parodoje „Mejeris Smečechauskas: dėmesio, fotografuoju!“ Rengėjams beliko tik apgailestauti, kad apie asmeninį gyvenimą nedaug žinoma: nei kada jis gimė, nei kada mirė.
Ir visgi, nors iki pilnavertės biografijos dar tolokai – šiek praskleisti tą paslapčių šydą pavyko.
Gimė būsimasis fotografas žydų Chaimo Bero ir Rochel Lėjos Smečechauskų šeimoje, 1890 metų gegužės 11 d. Suvalkuose, dab. Lenkijoje. Baigė Suvalkų vidurinę mokyklą. 1919 metų rugsėjo 1 d. atvyko pastoviam gyvenimui į Kauną. Pastogę ir darbą gavo pas Chieną Vinokurienę, kuri, tikėtina, jį pati ir pasikvietė, nes vos prieš mėnesį (1919 m. rugpjūčio 1 d.) netikėtai mirė jos 29 metų vyras fotografas Siras Vinokuras, o vaikai (iš kurių vienas – Šolomas vėliau taip pat tapo fotografu) dar buvo maži. Labai panašu, kad pati Chiena Vinokurienė nebuvo fotografė. Platesnė informacija apie fotografų Vinokurų šeimą, kitus Kauno fotografus ir fotostudijas rengiama.
Mejeris Smečechauskas visą laiką nuo 1919 m. iki 1941 m. dirbo ir gyveno Laisvės alėjoje. 1922 m. duomenimis Laisvės alėjos 40 namo 4 bute, kurio plotas 95 m² gyveno 12 žmonių, tarp kurių ir pats Chienos Vinokurienės fotostudijos vedėjas M. Smečechavičius. Bute, neskaitant Mejerio, gyveno pati šeimininkė, 4 jos vaikai, dar keli asmenys, kaip kad iš Augustavo atvykęs spaustuvininkas Aizikas Goldringas su žmona Sonia, kuri buvo šeimininkės Ch. Vinokurienės sesuo, fotografas Alteris, studentas Kapeliovičius, tarnaitė Marija Avižaitė ir Dveira Mirbachaitė – dar viena šeimininkės sesuo ir būsimoji Mejerio Smečechausko žmona, tuo metu dar studentė, besimokiusi universitete.
Mejerio ir Dveiros Smečechauskų vidaus pasų kortelės.
Dveira Mirbachaitė – 1905 m. gimusi žydaitė iš Pilviškių, Kušelio ir Kunės Mirbachų duktė, nuo 10 metų augusi ir leista į mokslus Kaune, sesers Chienos Vinokurienės šeimoje. Rabinas Chiršas Belickis Mejerį ir Dveirą sutuokė 1925 m. balandžio 24 d. Apie vaikus informacijos rasti nepavyko, gali būti, kad jų nesusilaukė.
Mejerio ir Dveiros Smečechauskų santuokos įrašas
Nėra visiškai aišku kiek metų Mejeris Smečechauskas išdirbo fotografu pas Ch. Vinokurienę, tačiau jau 1929 metais kreipdamasis dėl Lietuvos pilietybės, savo prašymo anketoje nurodo, kad dirba fotografu Ekonominės karių bendrovės fotostudijoje, uždirba 400-500 litų per mėnesį ir išlaiko žmoną. Nuosavo nekilnojamo turto neturi. Toje pačioje byloje dar randame pažymas, kad teistas ir baustas nebuvo, lietuviškai abu su žmona moka gerai. VRM Kriminalinės policijos valdybos pažymoje nurodyta, kad prijaučia kairiesiems, bet aktyviai nieko neveikia.
Ir taip visą 3-ią dešimtmetį M. Smečechauskas, kaip fotografas išliko beveik neįvardintas, jo vardo nėra Kauno adresų knygose, o tūkstančiai jo fotografijų liko pažymėti tik darbdavių spaudais, tad šiandien matydami Ch. Vinokurienės ar Ekonominės karių bendrovės fotostudijos nuotraukas galime tik spėlioti kurias jų užfiksavo šio straipsnelio herojus… 1926 m. išrinktas į naujai įkurtos Lietuvos fotografų profesionalų draugijos valdybą.
1931 metais M. Smečechauskas gyveno Laisvės alėjoje 68a name, (dabar toje vietoje Kauno miesto savivaldybė). 1933 m. pradžioje dienraštyje „Dienos naujienos“ paskelbė atsišaukimą apie privačiai teikiamas paslaugas. 1934 m. atidarė nuosavą fotostudiją adresu Laisvės alėja 36 (dabar Laisvės alėja 56), ten, 19 bute ir gyveno. Panašiu laiku (1933-1934 m.) spaudoje ir ant fotografijų atsiranda ir jo pavardė. Iki pat 1940 metų M. Smečechausko fotografijas randame daugybėje dienraščių ir žurnalų, kariškoje spaudoje „Karys“, „Kardas“, „Trimitas“ ir t.t. Sukaupta patirtis leido profesionaliai užsiimti įvairiais fotografijos žanrais – tiek studijine fotografija, tiek fotožurnalistika, fiksavo įvairiausius renginius, įvykius, šventes, vyriausybės darbą, kariuomenę, architektūrą ir t.t. ir t.t.
Žydų jaunimas šalia Mejerio Smečekausko fotostudijos Laisvės al. 36 (dabar Laisvės al. 56) Žemiau ši vieta dabar:
Ir taip praėjo 4-asis dešimtmetis. Neabejotinai – įdomus ir kūrybingas fotografui fiksavusiam augantį, modernėjantį Kauną ir jo žmones. Sovietinė okupacija buvo tik negandų pradžia, po metų, 1941 m. Kauną užėmus vokiečiams prasidėjo tikrasis siaubas žydų tautybės žmonėms, kurie tuo metu sudarė nemažą dalį laikinosios sostinės populiacijos (įvairiais skaičiavimais apie 25 proc.)
1941 m. birželio 23 d. Kauną į savo rankas perėmė Lietuvos aktyvistų frontas (LAF). Iškart prasidėjo žydų areštai. Po poros dienų Kauno valdžią perėmė vokiečių kariuomenė ir saugumo policija. Įkurtas lietuviškas TDA batalionas.
Per Kauną nusirito pogromų banga – tai ir garsiosios „Lietūkio garažo“ žudynės, pogromai Vilijampolėje ir kitose miesto dalyse. Per pirmąsias kelias dienas nužudyta apie 3800 žydų. Liepą prasidėjo reguliarus žydų šaudymas Kauno fortuose. Iki Kauno geto įsteigimo 1941 m. rugpjūčio 15 d. galėjo būti nužudyta apie 8 tūkst. žydų.
Priverstinis žydų perkėlimas į getą 1941 m. liepos 15-31 d.
Įkūrus getą Vilijampolėje ir ten suvarius viso Kauno žydus, reguliarios žudynės fortuose tęsėsi ir toliau. 1941 m. spalio 29 d. IX forte įvykdyta vadinamoji „Didžioji akcija“ kurios metu nužudyta 9200 Kauno žydų. Vyrų, moterų, vaikų, senelių… Kauno gete liko mažiau nei pusė, iki 1941 m. birželio Kaune gyvenusių žydų – vos 17 tūkst. Po „Didžiosios akcijos“ gete gyvenimas kažkiek stabilizavosi, buvo įkurta Seniūnų taryba, susikūrė kitos geto savivaldos organizacijos. Nors ir ypatingai sunkiomis ir žeminančiomis sąlygomis, alinant nepritekliui ir varginant priverstiniam darbui – gete gyvenimas tęsėsi. 1942 m. dalis žydų išvežta į Rygos getą.
Vilijampolės geto vartai 1943 ir jų vieta 2000 ir 2022 m. Dabartinis pastato adresas Linkuvos g. 2, Kaunas.
1943 m. rudenį Kauno getas buvo pertvarkytas į SS koncentracijos stovyklą. Tų pačių metų spalio mėn. į Estijos lagerius priverstinams darbams išvežta apie 3 tūkst. žydų. Dar apie tūkstantį vokiečių karo mašinai nenaudingų ir netinkamų darbui vaikų ir senelių išvežta į mirtį – į Aušvico koncentracijos stovyklą. Likusių Kauno gete gyvenimas labai pasunkėjo. Sunaikinta geto savivalda, o geto gyventojai dar labiau suvaržyti.
Ypatingai žiaurios žudynės įvykdytos 1944 m. kovo 26-27 d. Tomis dienomis Kauno gete įvykdyta „vaikų akcija“, kurios metu paimta ir išvežta sušaudyti 1700 vaikų ir senelių.
Priartėjus frontui, 1944 m. liepos pirmoje pusėje Kauno getas buvo sulikviduotas. Sudeginti geto pastatai, apie 6–7 tūkst. žydų išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas (vyrai į Dachau, moterys ir vaikai į Štuthofą ir kt.), apie 1 tūkst. buvo nužudyta geto likvidavimo metu. Išsigelbėjo tik apie 300–400 geto kalinių. Karo pabaigos nacių koncentracijos stovyklose sulaukė vos keli šimtai Kauno žydų…
Kaip ir absoliuti dauguma Kauno žydų – Smečechauskai 1941 m. vasarą taip pat tapo priverstiniais geto gyventojais. Yad Vashem archyvo dokumentuose pažymima, kad Dveira Smečechauskienė žuvo gete, bet nei data nei aplinkybės nenurodytos. Tuo tarpu Mejeris, nors ryškesnių veiklos gete įrodymų nerasta -tuos 3 siaubo metus gete išgyveno, o naikinant Kauno getą 1944 m. liepos 15 d. išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą.
Ten nužudytas 1945 m. vasario 8 d.
Taip baigėsi žemiškoji, tarpukario Kauno fotografo Mejerio Smečechausko kelionė. Ir jei lig šiol fotografijų nugarėlėse matydami šio fotografo spaudą galėjome tik pasidžiaugti jo kūrybiniu palikimu, nežinodami ar nesusimąstydami kas stovėjo anapus objektyvo, tai dabar, atskleistos biografinės detalės, galbūt leis mus ne tik mėgautis vertingais tarpukario Kauno ir jo žmonių vaizdais, bet ir prisiminti patį M. Šmečechauską, jį, ir visus jo tautybės žmones ištikusią tragediją…
2024 kovas