Autorius: NERIJUS KORBUTAS
Į Lietuvos sporto istoriją Isakas Anolikas įrašė savo vardą ne tik kaip gabus dviratininkas, bet ir kaip vienintelis lietuvis dalyvavęs abiejose tarpukario olimpiadose, kuriose dalyvavo Lietuva – 1924 m. Paryžiuje ir 1928 m. Amsterdame. Apie jį ir bus šis trumpas pasakojimas.
Trumpa I. Anoliko ir jo šeimos istorija
Isakas, arba Izaokas Anolikas gimė 1903 metų kovo 18 d. Kaišiadoryse, žydų šeimoje. Nežinia kodėl, nežinia iš kur, bet lig šiol neteisingai nurodoma gimimo vieta – Šiauliai, ir nors pastaraisiais metais šis klaidingas faktas pamažu taisomas, daugybė šaltinių (wikipedia ir pnš.) dar vis nurodo šią klaidingą informaciją. Rasti dokumentai ir liudijimai neginčijai užtvirtina gimimo vietos ir datos faktą.
Isako tėvai – Aleksandras Anolikas ir Jeta Brenerytė. Gimus būsimajam olimpiečiui, šeimoje jau augo broliai Abraomas ir Moisejus, sesuo Dveira. Metais vėliau nei Isakas gimė jaunėlė sesuo Riva. Brolių ir seserų istorijos šiame tekste plačiau netyrinėjamos, tačiau yra žinoma tai, kad bent vienas brolis holokaustą išgyveno, tad atsiradus tikresnės informacijos – bus galima papildyti.
Isako tėvas Aleksandras Anolikas, Izaoko ir Beilės Anolikų sūnus gimė 1853 metais Raudondvario apylinkėse, kitais duomenimis – Vilniaus krašte. Mikalinavos kaime (dabar tai Vilijampolės teritorija) turėjo koklių ir molinių puodų fabriką. Mieste laikė kolonialių prekių parduotuvę, adresu Vilniaus g. 8. Mirė 1939 m. gegužės 31 d. Kaune. Isako motina Jeta Anolikienė, Maušo ir Rivkos Brenerių duktė gimė 1869 m. spalio 15 d. Vilijampolėje. Mirė 1933 m. sausio 8 d. Kaune. Šeima gyveno Lukšio g. 4, Kaune.
Pasų kortelės saugomos Kauno regioniniame valstybės archyve.
Pasų kortelės saugomos Kauno regioniniame valstybės archyve.
Pasų kortelės saugomos Kauno regioniniame valstybės archyve.
Atmetus sportinę veiklą, apie asmeninį I. Anoliko gyvenimą žinios labai kuklios. Kaip jau rašyta, gimė 1903 m. kovo 18 d. Kaišiadoryse, 1915-1919 metais su tėvais buvo pasitraukęs į Vilnių, grįžęs dirbo tėvo koklių fabrike, pardavėju šeimos parduotuvėje Vilniaus gatvėje Kaune, vėliau perėmė ir vadovavo tėvo verslui.
1934 m. kovo 18 d. Isakas Anolikas Kazlų Rūdoje vedė Godą Miną Averbuchaitę, gimusią 1908 m. spalio 23 d. Rietave, žydų Abraomo Averbucho ir Rivos Levitaitės šeimoje. Apie Isako ir Godos Minos vaikus informacijos rasti nepavyko. Nepavyko atsekti ir G. M. Anolikienės likimo.
Pasų kortelės saugomos Kauno regioniniame valstybės archyve.
Pasų kortelės saugomos Kauno regioniniame valstybės archyve.
Pasų kortelės saugomos Kauno regioniniame valstybės archyve.
Isakas Anolikas nužudytas 1943 metais IX forte. Bent taip yra teigiama, bet ar tai yra tiesa – dokumentais patvirtinti ar paneigti – nepavyko.
Aklai tikėti visomis legendomis tikrai nereikia, nes tarkime, Lietuvos Karo aviacijos dirbtuvių vedėjas Adolfas Bliumentalis, pasak gausybės įvairių šaltinių, nužudytas 1944 m. IX forte, tačiau rašant apie jį tekstą pavyko išsiaiškinti, kad iš Kauno geto 1944 m. išvežtas į Dachau, o ten nužudytas 1945 m. pradžioje. Esmės nepakeičia, bet klaida ištaisyta ir toliau neplatinama.
Du kart olimpietis.
Rašoma, kad sportinis I. Anoliko kelias prasidėjo Šiaulių „Makabi“ klube 1921 metais. Tačiau, žiūrint į jo biografiją, peržiūrint dokumentus – kyla pagrįstų abejonių. Nepavyko rasti jokių duomenų, kurie šį dviratininką sietų su Šiauliais. Panašu, kad čia situacija kaip ir su gimimu. Treniravosi Kauno treke, kuris 3-ame dešimtmetyje buvo įkurtas Naujamiestyje, Laisvės alėjos ir Vytauto gatvės kampe. Priklausė Kauno žydų „Makabi“ sporto klubui.
1924 metais kartu su kitu dviratininku Juozu Vilpišausku (1899-1987), bei 13 futbolo komandos narių išvyko į pirmąją savo (ir Lietuvos!) olimpiadą Paryžiuje. Neapsieita be nuotykių, kurie gana plačiai buvo nušviesti tuometėje spaudoje:
Sėkmės pritrūko ir 1928 metais Amsterdame. Lietuvai dviračių sporto rungtyse atstovavo keturi sportininkai – šio straipsnelio herojus Isakas Anolikas, Vladas Jankauskas, Jurgis Gedminas ir Tarchumas Murnikas. Isakui, kaip beje ir V. Jankauskui 168 kilometrų rungties baigti nepavyko. T. Murnikas atmynė 50-tas, J. Gedminas – 55-tas iš 63 finišavusių dalyvių.
Nežiūrint į kuklų Lietuvos dviračių sporto startą pirmosiose olimpiadose, bet kokiu atveju – tai buvo istoriniai įvykiai, olimpinio Lietuvos kelio pradžia, padėjusi pamatus ateities sportininkams.
Na, o štai namie, Isakui Anolikui sekėsi puikiai, keletas ryškesnių sportinių pasiekimų:
1925 m. Lietuvos čempionatas, 10 km lenktynėse pavieniu startu – I vieta.
1926 m. Lietuvos čempionatas, 70 km komandinės lenktynės su „Makabi“ komanda – I vieta.
1926 m. Lietuvos čempionatas, 10 km lenktynėse pavieniu startu – I vieta.
Vartant tarpukario spaudą, dviratininko vardas sporto skyreliuose vis sušmėžuoja ne tik jo auksinėmis valandomis 3-ame dešimtmetyje, bet ir beveik visą 4 dešimtmetį, kas leidžia spėti, kad nors ir užleidęs vietą ir rimtesnius reikalus jaunimui – nuo dviračio balnelio nenulipo, beveik, iki pat Lietuvą užklupusių negandų 1940 metais…
Žemiau esančiame albume kelios nuostabios Lietuvos Sporto muziejuje saugomos fotografijos, o kai kuriose jų ir Isakas Anolikas.
Atminimo akmuo ir Kauno trekas
Prieš dešimtmetį, 2016 m. rugpjūčio 28 d. Kaune, Laisvės alėjos ir Krėvos gatvės kampe, I. Anolikui atminti, į grindinį sumontuota memorialinė plytelė „Atminimo akmuo“. Iniciatyva, be jokios abejonės – labai graži, bet kodėl pasirinkta ši vieta? Kauno trekas, kuriame treniravosi garsusis dviratininkas, buvo netoli, bet tikrai ne šioje vietoje. Žemiau pateikiamose fotografijose parodyta Kauno dviračių treko vieta XX a. 3 deš., bei kur ši vieta būtų šiandien. Maždaug nuo 1930 metų vertinga teritorija užstatyta, ir taip išnyko bet koks, Lietuvos dviračių sportui reikšmingos vietos pėdsakas. Atgaivinti istoriją buvo galima, minėtą atminimo akmenį įkurdinus Laisvės alėjos ir Vytauto pr. kampe, bet kažkodėl tai nebuvo padaryta. Veikiausiai, tiesiog įsivėlė žmogiška klaida. O klaidas pripažinti ir taisyti niekada nevėlu… Juk į šią vietą užsuka žydiškojo paveldo ieškantys miesto svečiai iš viso pasaulio, čia vedamos ekskursijos, ir taip bus visada, tad gal verčiau ištaisyti klaidą ir perkelti atminimo ženklą ten kur jis ir turėtų būti?
Tokia štai trumputė istorija apie šį talentingą, tačiau tragiško likimo sportininką, padėjusį stiprius pamatus Lietuvos dviračių sporto populiarinimui ir ateičiai. Galintys ir norintys kažkuo papildyti, pataisyti, prisidėti – labai laukiami susisiekiant. Ačiū, kad užėjote ir paskaitėte. O dar labiau ačiū – jei pasidalinsite savo socialiniuose tinkluose.
2026 vasaris