Inž. Jonas Andriūnas

---

---

Papasakoti istorijos vien apie inž. Joną Andriūną, nepapasakojant visos jo šeimos istorijos – niekaip nepavyktų. Tai būtų lyg išplėštas lapas iš įdomios knygos. Jono tėvai – Petras ir Emilija Andriūnai, kilę iš valstiečių luomo, tikriausiai nebuvo ir labai pasiturintys, bet, neabejotinai – buvo darbštūs ūkininkai, rūpestingi tėvai ir tautiškai susipratę lietuviai. Vaikus leido į mokslus, o net trys jų sūnūs – Lietuvos savanoriai, gynė Tėvynę nepriklausomybės kovose… Apie juos visus ir bus šis pasakojimas.

Dėžutė.

Šio pasakojimo nebūtų, jei ne dėžutė priklausiusi inž. Jono Andriūno dukrai Reginai, kurioje daugiau kaip pusę amžiaus saugota šeimos istorija: šimtai dokumentų, nuotraukų, laiškų bei asmeninių daiktų. Dėžutė ilgus dešimtmečius gulėjo neatverta – toks buvo Reginos priesakas, kuomet ji perdavė dėžutę savo dukrai Danai, ir tik pastarajai ją perdavus savo dukrai, inž. Jono Andriūno provaikaitei Jessicai, dėžutė 2019 metais buvo atidaryta… Tas Reginos priesakas, neabejotinai, slepia gilius skaudulius, likusius visą gyvenimą – prisimenant laimingą vaikystę Kaune, okupacijos negandų sugadintą jaunystę, sunkius mokslus ir nelengvą gyvenimą… Ši istorija tiesiog chrestomatinis pavyzdys tų tūkstančių Lietuvos šeimų istorijų, kurios buvo ištremtos, išdraskytos, priverstos bėgti palikus namus, kentėti nepriteklių, vargus stovyklose Europoje ir mirti svetimoje šalyje, be galimybės dar syk aplankyti tėvų kapus ar parymoti tėviškėje prie vaikystės beržo…

---

Undriūnas, Indriūnas, Andriūnas.

Dumblynės viensėdyje, saugiai prigludusiame prie Antazavės šilo – gimė, gyveno ir mirė bent kelios Andriūnų kartos. Kiek leido į praeitį pažvelgti senosios Antazavės bažnyčios knygos, šios linijos Andriūnai Dumblynėje (užrašyti Undriūnais, Indriūnais, kartais ir Andriūnais) gyveno nuo XIX a. pradžios, o seniausias žinomas giminės protėvis – Benediktas Andriūnas, gimęs apie 1780-1790 metus, miręs 1860 m. lapkričio 5 d.

Benediktas Andriūnas buvo vedęs du kartus, pirmoji žmona, kurią vedė 1814 m. lapkričio 22 d. Antazavėje – Morta Vainiūnaitė. Vaikai – Viktorija Marijona (1815), Vincentas Jurgis (1818), Barbora Domicelė (1821), Zacharijus Dominykas (1824), Kazimieras (1826), Marijona Elžbieta (1828), Juozapas (apie 1830), Antanas Justinas (1832). Visi vaikai gimė Volungiuose (apie 4 kilometrus į šiaurės rytus nuo Antazavės, arba 6 kilometrus ta pačia kryptimi nuo Dumblynės).

1832 m. spalio 25 d. Morta Andriūnienė mirė, Benediktas Andriūnas netrukus vėl vedė, šįkart – Oną Deiniūtę. Vaikai: Teresė Marijona (1834), Domicelė Agota (1836). Antrosios santuokos vaikai gimė jau Dumblynėje. Benediktas Andriūnas mirė 1860 m. lapkričio 5 d., antroji žmona Ona Andriūnienė – 1865 m. gegužės 5 d. Palaidoti Antazavės kapinėse.

Šią Andriūnų giminės medžio šaką toliau tęsė Benedikto sūnus Juozapas Andriūnas. Gimimo metrikos bažnytinėse knygose rasti nepavyko, tačiau sprendžiant iš vėlesnių įrašų – tikėtina gimimo data apie 1830 m. Kaip ir tėvas, buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona – Barbora Ona Girčytė g. 1834 m. birželio 21 d. Susituokė 1854 m. lapkričio 21 d. Antazavėje. Juozapas ir Barbora Andriūnai susilaukė vaikų: Izidorius (1858), Petras (1861), Justinas (1863), Jonas (1865), Ona (1867).

1872 m. spalio 11 d. Barbora Andriūnienė mirė, o Juozapas 1873 m. gegužės 28 d. Dusetų bažnyčioje vedė Grasildą Čegytę, Juozapo ir Uršulės Paškevičiūtės Čegių dukterį. Vaikų nesusilaukė. Juozapas Andriūnas mirė 1908 m. gegužės 31 d., antroji žmona Grasilda Andriūnienė – 1909 m. lapkričio 29 d. Palaidoti Antazavės kapinėse.

Sekantis šioje istorijoje – Petras Andriūnas gimęs 1861 metų balandžio 2 d., Dumblynės viensėdyje, Antazavės parapijoje, valstiečių Juozapo Andriūno ir Barboros Girčytės šeimoje. 1888 metų lapkričio 20 dieną Južintų bažnyčioje vedė Emiliją Žiukelytę, valstiečių Tado ir Veronikos Vanagaitės Žiukelių dukterį iš Južintų, gimusią 1863 m. gegužės 8 d. Netrukus šeima praturtėjo būreliu vaikų:

• Boleslovas g. 1890 m. vasario 12 d. – m. 1950 m. tremtyje Irkustsko sr.
• Jonas g. 1892 m. kovo 7 d. – m. 1955 m. sausio 15 d. JAV
• Juozapas g. 1894 m. sausio 5 d. – m. 1920 m. spalio 31 d. mūšyje prie Giedraičių.
• Elena g. 1896 m. balandžio 11 d. – m. 1979 m. Antazavėje.
• Ona g. 1898 m. vasario 28 d. – m. m. 1901 m. kovo 15 d.
• Antanas g. 1901 m. sausio 5 d. – m. 1965 m. Kolumbijoje.
• Izidorius g. 1902 m. kovo 14 d. – m. 1943 m. lageryje Kirovo sr.

Visi vaikai gimė Indriūno pavarde, visi tame pačiame Dumblynės viensėdyje. Visi, išskyrus Oną mirusią 3 metų amžiaus, užaugo ir kūrė savo istorijas. O jos labai įvairios – ir gražios, ir skaudžios, bet visos labai prasmingos.

Petras Andriūnas mirė 1924 metų gruodžio 10 dieną, toje pačioje Dumblynėje, kur ir nugyveno visą gyvenimą. Palaidotas Antazavės kapinėse. Vėliau šalia atgulė ir žmona Emilija.

---

Patriotų šeima

2009 metais, Rokėnų kaime, visai netoli Dumblynės viensėdžio, pastatytas ir pašventintas stogastulpis Andriūnų šeimai atminti (iniciatorius Zarasų krašto kraštotyrininkas Jonas Nemanis, autorius tautodailininkas Saulius Savickis). Tą gražią vasaros pabaigos dieną buvo prisiminta ir pagerbta Lietuvos patriotų Andriūnų šeima. Neužmiršta ji ir vėliau – bent jau apie tris brolius Andriūnus, Lietuvos savanorius rašyta galybėje straipsnių, jų pavardes rastume ir knygose, žinynuose bei kituose leidiniuose. Negalima, bent trumpai, jų istorijų nepapasakoti ir šiame tekste:

Boleslovas Andriūnas gimęs 1890 m. vasario 12 d. – šeimos pirmagimis, vyriausias sūnus. Apie jį žinios kuklios – tikėtina, kad perėmė tėvo ūkį ir liko Dumblynėje. Nepavyko rasti informacijos apie jo šeimą, vaikus. Žinoma tiek, kad 1949 m. suimtas ir ištremtas į Irkutsko sritį, kur po metų mirė.

---

Antrasis vaikas šeimoje – Jonas Andriūnas gimęs 1892 m. kovo 7 d., jo istorija pasakojama vėlesniame skyriuje.

---

Trečiasis Petro ir Emilijos sūnus – Juozapas Andriūnas gimė 1894 m. sausio 5 d. Baigė Daugpilio komercijos mokyklą. 1915 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė Žytomyro karininkų mokyklą. Baigus ją, išsiųstas į frontą. Kautynėse prie Liubanės kaimo 1918 m. pradžioje paimtas į vokiečių nelaisvę. Susirgęs šiltine iš nelaisvės ištrūko, tuomet grįžo į Lietuvą. Netrukus savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo antrajame pėstininkų pulke. Išsiskyrė narsa ir sumanumu. 1919 m. už žygdarbius Dauguvos fronte ltn. Juozas Andriūnas buvo apdovanotas 5-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. Nepriklausomybės kovose J. Andriūnas kovėsi prieš įvairaus plauko priešus: palei Dauguvą – prieš bolševikus, prie Radviliškio – prieš bermontininkus, pietų Lietuvoje – prieš lenkus. Pakeltas į vyr. leitenantus. Jo atestacijos charakteristikoje buvo rašoma: „Kaipo karininkas ir kuopos vadas – nepamainomas. Ypatingai pasižymi nepaprastu narsumu ir teisingumu, karštas lietuvis. Rimtas, gerbiamas ir mylimas karininkų ir kareivių tarpe. Sąžiningai atlieka savo pareigas ir užimamoje vietoje – nepakeičiamas“.

Antazavės kapinėse stovi 1938 m. spalio pradžioje pastatytas raudono granito paminklas – obeliskas su kryžiumi ir užrašu: „Leitenantui Juozui Andriūnui, garbingai žuvusiam už Tėvynės laisvę kovose prie Giedraičių 1920.X.30“. Žuvo šis nepaprastai perspektyvus karininkas, Tėvynės gynėjas 1920 m. spalio pabaigoje mūšyje su lenkais prie Giedraičių. Jam buvo vos 26-eri. Po mirties, 1923 m. apdovanotas IV laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. Į tėviškę palaidus parvežė ginklo broliai savanoriai. Tokia tai trumpo, bet kilnaus, Juozapo Andriūno gyvenimo istorija.

---

1896 m. balandžio 11 d. Petrui ir Emilijai gimė pirmoji duktė – Elena Andriūnaitė. Nedaug žinių apie ją. Panašu, kad neištekėjo, o gyvenimą nugyveno tėviškėje. Mirė 1979 m. Palaidota Antazavėje.

---

Penktasis vaikas, antroji dukra – Ona Andriūnaitė gimė 1898 m. vasario 28 d., mirė vos 3 metų, 1901 m. kovo 15 d.

---

1901 m. sausio 5 d. gimė Antanas Andriūnas. Baigė penkias gimnazijos klases. 1919 m. birželį įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1921 m. gruodžio 18 d. baigęs Karo mokyklą, leitenanto laipsniu paskirtas į 1-ąjį kavalerijos pulką 1-ojo eskadrono žvalgų būrio vadu. Šiame pulke, vėliau pavadintame 1-uoju husarų pulku, ėjo eskadrono vyr. karininko, adjutanto pareigas. 1926 m. vasario 16 d. suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. 1926 m. rugpjūčio mėn. 19 d. baigė Aukštųjų karininkų kursus, Bendrąjį skyrių. 1927 m. balandžio 28 d. perkeltas į Vyriausiąjį štabą, Kavalerijos inspekciją, 1927 m. spalio 3 d. paskirtas kavalerijos viršininko adjutantu. 1929 m. lapkričio 23 d. suteiktas kapitono laipsnis. 1928 – 1930 m. A. Andriūnas mokėsi Italijoje, aukštojoje Pinerolo kavalerijos mokykloje.

Sugrįžęs iš Italijos 1930 m. birželio 27 d. paskirtas į 1-ąjį kavalerijos pulką, iki 1931 m. rugpjūčio ėjo eskadrono vado pareigas. 1933 m. lapkričio 22 d. paskirtas atskirojo raitųjų žvalgų būrio vadu, o 1934 m. likvidavus šį dalinį grįžo į 1-ąjį husarų pulką. Be tiesioginių pareigų, nuo 1931 m. rugpjūčio iki 1935 m. sausio dėstė kavalerijos taktiką ir jojimą Karo mokyklose ir Sanitarijos karininkų kursuose. 1936 m. birželio 13 d. suteiktas majoro laipsnis. Kaip kavalerijos specialistas rašė straipsnius į karinę spaudą. Knygos „Mano žirgas“ bendraautorius. 1933 m. sausio 24 d. Kaune organizavus „Vytijos“ raitininkų štabą, buvo šio štabo vado pavaduotojas. 1936 m. išrinktas kariuomenės žirgyno sporto sąjungos pirmininku. 1937 m. sausio 1 d. perėmė 1-ojo eskadrono vadovavimą ir šias pareigas ėjo iki Lietuvos okupacijos.

1940 m. rugsėjo 12 d. paskirtas į Raudonosios Armijos 26-ąjį kavalerijos pulką. 1940 m. lapkričio 1 d. paleistas į atsargą. Dirbo Kaune Vyriausiojoje energetikos valdyboje Administracijos skyriaus atsakinguoju sekretoriumi. Buvo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) narys. 1941 m. birželio 20 d. suimtas, kalintas Kaune, bet prasidėjus karui išlaisvintas. Vokiečių okupacijos metu dirbo Lietuvos energetikos valdyboje Kaune. 1941 m. rugsėjo 15 d. kartu su kitais LAF‘o vadovais pasirašė Memorandumą Hitleriui dėl Lietuvos būklės, kraštą užėmus vokiečiams. 1944 m., organizuojant vietinę rinktinę, kovo 27 d. paskirtas 308-ojo bataliono vadu. Vokiečiams likviduojant Vietinę rinktinę, 1944 m. gegužės 15 d. suimtas, tačiau vėliau paleistas ir paskirtas Kėdainių komendantu. 1944 m. vasarą su komendantūra atsitraukė į Ariogalą, vėliau į Jurbarką ir Tilžę. Tilžėje lietuviai buvo vokiečių nuginkluoti, karininkai išvežti į Drezdeną, kur Gelerau priemiestyje apie 300 lietuvių karininkų surinkti į vokiečių policijos mokyklos kareivines. Po mokymų tarnavo darbo ir priešlėktuvinės apsaugos daliniuose. (Pagal Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. – Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, 2002. – T. 2 . – 2002. – p. 59 – 60)

Antanas Andriūnas savo raitelio karjerą, veikiausiai, pradėjęs dar Dumblynėje ant tėvo širmio, ilgainiui tapo vienu geriausių tarpukario, o gal ir visų laikų Lietuvos raitelių, pelniusių galybę trofėjų tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Neužmiršo amato ir nublokštas toli nuo Tėvynės. 1949 m. iš Vokietijos emigravęs į Kolumbiją dirbo jojimo mokyklos instruktoriumi Medeline (Club Hipico Medellin). Šeimos nesukūrė. Iš šeimos archyve saugomų dokumentų bei laiškų matyti, kad turėjo tikslą persikelti gyventi į JAV, tačiau tai tikriausiai nepavyko, nes mirė Antanas Andriūnas 1965 m. lapkričio 8 d. Bogotoje (Kolumbija). Apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1928), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1929), Savanorių medaliu (1928).

---

Petro ir Emilijos Andriūnų šeimos jaunėlis Izidorius Andriūnas gimė 1902 m. kovo 14 d. 1919 m. birželio 24 d. savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenės 1-ąjį kavalerijos pulką ir iki 1920 m. rugpjūčio 13 d. dalyvavo visuose pulko žygiuose ir kautynėse su bolševikais Zarasų krašte, su lenkais – Stakliškių ir Varėnos apylinkėse. Neturėdamas reikiamo išsilavinimo, 1920 m. rudenį buvo priverstas palikti tarnybą kariuomenėje. Dirbo Kauno miesto valdyboje techniku, o vakarais mokėsi “Aušros” suaugusiųjų gimnazijoje, kurią baigė 1925 m. birželį. Nuo 1925 m. rugsėjo studijavo VDU Technikos fakulteto Statybos skyriuje. 1927 m. įstojo į Karo mokyklą. 1929 m. ją baigęs leitenanto laipsniu paskirtas į 1-ąjį husarų pulką 1-ojo eskadrono būrio vadu. 1931 m. kovo 23 d. turėtas laipsnis pakeistas į jaunesniojo leitenanto. 1931 m. lapkričio 16 d. paskirtas kariūnų aspiranto būrio vadu. 1932 m. lapkričio 23 d. pakeltas į leitenantus. 1933 m. rugsėjo 1 d. komandiruotas į Karo mokyklą, paskirtas mokomojo eskadrono viršininku. 1933 m. spalio 25 d. baigė oro žvalgų kursus. 1934 m. gegužės 9 d. paskirtas 1-ojo husarų pulko 2-ojo eskadrono vadu. 1936 m. spalio 6 d. perkeltas į 3-ąjį dragūnų pulką. 1936 m. lapkričio 23 d. suteiktas kapitono laipsnis. 1937 m. balandžio 20 d. pasiųstas į Prancūziją stažuoti aukštojoje kavalerijos mokykloje. 1938 m. spalio 1 d. baigęs mokslus sugrįžo į husarų pulką, į ankstesnes 2-ojo eskadrono vado pareigas. Žirgų sporte iškovojo daug prizų Lietuvoje ir užsienyje. Aktyviai bendradarbiavo „Kario“ ir „Kardo“ žurnaluose.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą tarnavo 3-ąjame dragūnų pulke, buvo prieššarvinės apsaugos būrio vadas. Likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 m. rugsėjo 12 d. paskirtas į Raudonosios Armijos 26-ąjį kavalerijos pulką, ėjo eskadrono vado pareigas. 1940 m. gruodžio 16 d. paleistas į atsargą, dirbo Žiegždrių hipodromo direktoriumi. Nuo 1941 m. balandžio 5 d. Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus krašto štabo narys. 1941 m. birželio 14 d. suimtas, tardytas ir kalintas Lukiškių kalėjime, o prasidėjus Vokietijos – SSRS karui išvežtas į Gorkio kalėjimą. 1941 m. lapkritį nuteistas 10 metų, ištremtas į Viatlagą (Kyrovo sr.). Žuvo lageryje 1943 m. lapkričio 27 d.
Apdovanotas DLK Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu (1932), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928), savanorių medaliu. (Pagal Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953. – Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, 2002. – T. 2 . – 2002. – p. 60 – 61)

Izidorius Andriūnas 1936 m. vedė Stefaniją Grybauskaitę, gim. 1912 m. gruodžio 5 d. Šilalėje. 1937 m. susilaukė dukters Nijolės. Mergaitė mirė 1943 m. Palaidota Petrašiūnų kapinėse. Stefanija Kaune baigė VDU. Prasidėjus II pas. karui dirbo Ugniagesių gatvėje, Kaune veikusių vaikų namų direktore. Dirbdama vaikų namuose paslėpė iš geto išgelbėtą Rosian Bagriansky-Zerner, Frumą Vitkinaitę-Kučinskienę ir dvi gydytojo Jedo dukteris, o 1942 m. vaikų namuose priglaudė ir išgelbėjo prie lauko durų paliktą žydų tautybės mergaitę, kuri vėliau buvo pakrikštyta Janinos vardu. Už šių žydų tautybės vaikų išgelbėjimą Stefanija Andriūnienė – Egan 2000 metais buvo apdovanota Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi.

1944 m. Stefanija Andriūnienė pasitraukė į Vakarus, gyveno Toronte, Kanadoje. 1999 m. grįžo į Lietuvą, į Kauną. Nugyveno garbingus 105 metus, mirė 2017 m. lapkričio 11 d. Palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse šalia motinos, brolio, brolienės ir dukters Nijolės.

Tokios inž. Jono Andriūno brolių ir seserų istorijos. Daug talento pabiro po pasaulį iš gimtojo Dumblynės viensėdžio, daug jų gyvenimuose prasmingos veiklos, tuo pačiu daug ir skaudžių istorijų, kaip ir dažnoje to meto šeimoje – ištremta, išžudyta, išblaškyta po svetimus kraštus…

---

Inž. Jonas Andriūnas

Būsimasis inžinierius Jonas Andriūnas gimė Dumblynėje, Antazavės valsčiuje 1892 m. kovo 7 d. Buvo antrasis vaikas šeimoje. Mokėsi Antazavės pradinėje mokykloje, 1911 m. baigė Daugpilio gimnazijos 4-ias klases. 1911 – 1921 m. su pertraukomis studijavo ir baigė tuom. Peterburgo Technologijos institutą. 1914 – 1916 m. dirbo braižytoju – techniku Peterburgo miesto savivaldybėje, 1916 – 1921 m. darbų vykdytoju prie vandentiekio statybos iš Ladogos ežero į Peterburgą.

1921 m. rudenį su žmona ir sūnumi Vytautu grįžo į Lietuvą. Įsidarbino Kauno miesto savivaldybėje, Vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje statybos darbų vykdytoju. Labai daug nuveikė įrengiant vandentiekį ir kanalizaciją visame Kauno mieste, vadovavo tinklų įrengimo darbams, stočių statyboms ir t.t. Ilgus metus buvo Kauno vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėjo S. Kairio dešinioji ranka, vyr. inžinierius. Šiam, 1938 m. spalio mėn. išėjus į pensiją – iki 1944 m. buvo Kauno miesto savivaldybės Vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vyr. inžinierius ir direktorius.

1924 – 1944 m. inž. Jonas Andriūnas buvo Aukštesniosios technikos mokyklos Kaune lektorius ir praktikos darbų vedėjas. Užsiėmė ir privačia statybos darbų praktika. Kaip pats nurodo savo Curriculum vitae – per laiką gyventą Kaune, kaip rangovas pastatė apie 40 gyvenamų namų. Dalį jų pats ir suprojektavo. Buvo ilgametis Čekoslovakijos firmos „Škoda” atstovas Lietuvai, – daugiausia garvežių importavime. Ilgametis Lietuvos medžiotojų draugijos narys ir valdybos pirmininkas, aistringas medžiotojas, Savanorių ugniagesių organizacijos narys.

Apdovanotas: DLK Gedimino IV laipsnio ordinu (1929), Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu (1928) ir Ugniagesių sąjungos “Artimui pagalbon” III laipsnio kryžiumi (1934).

1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją, gyveno Hanau pabėgėlių stovykloje, joje dirbo paprastus fizinius darbus lentpjūvėje, vėliau vadovavo technikos kursams. 1949 m. emigravo į JAV, gyveno Miltone, Delavero valst. Mirė 1955 m. sausio 15 d. Palaidotas Senosiose Milfordo bendruomenės kapinėse, Milforde, Delavero valstijoje, JAV.

ŠEIMA. Žmona, vaikai.

Jono Andriūno žmona Natalija Osis gimė Jelgavoje 1897 m. rugsėjo 17 d. Tėvai latviai Davids Osis ir Augusta Puscits. Susipažino jiedu Jono studijų laikais Peterburge (dab. Sankt Peterburgas, Rusija), kur Natalija I pas. karo metu dirbo gailestingąja sesele. Ten, Šv. Mergelės Marijos katalikų bažnyčioje 1917 m. birželio 18 d. susituokė. Peterburge, po metų – 1918 m. birželio 8 d. gimė sūnus Vytautas. Duktė Regina gimė jau Kaune, 1923 m. sausio 23 d. Pakrikštyta tų pačių metų vasarą, Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Natalija Andriūnienė su vyru ir sūnumi Vytautu į Lietuvą atvyko 1921 m. spalio mėn. Gyveno Vytauto pr. 65, o nuo 1931 m. Parodos gatvėje. Sykiu gyveno ir Natalijos motina Augusta Osis. N. Andriūnienė buvo aktyvi visuomenininkė, dalyvavo įvairiose labdaringose veiklose ir visuomeninėse organizacijose – Moterų Taryboje, „Kūdikių gelbėjimo draugijoje”, „Pieno lašo draugijoje” ir t.t. 1944 m. su vyru ir dukra pasitraukė į Vakarus, gyveno DP stovyklose Vokietijoje, 1949 m. išvyko į JAV. Mirė 1964 m. liepos 2 d. Palaidota šalia vyro.

Natalijos Andriūnienės motina Augusta Osis g. 1869 m. rugsėjo 26 d., sykiu gyvenusi Kaune ir sykiu pasitraukusi iš Lietuvos – mirė Vokietijoje, Hanau stovykloje 1946 m. sausio 12 d.

---

Jono ir Natalijos Andriūnų sūnus Vytautas Andriūnas g. 1918 m. birželio 8 d., prasidėjus sovietinei okupacijai tarnavo Lietuvos Kariuomenėje, tokiu būdu pateko į raudonąją armiją. 1941 m. birželį buvo išvežtas į Sovietų Sąjungos gilumą ir ten pradingo. Nei tėvai, nei sesuo Regina iki savo gyvenimo pabaigos taip ir nesužinojo Vytauto likimo. Nežinomas jis ir šiandien. Liko tik kelios fotografijos…

---

Regina Andriūnaitė gimė Kaune 1923 m. sausio 23 d. Mokėsi Marijos Pečkauskaitės vardo gimnazijoje, vėliau Kauno VDU Medicinos fakultete. Medicinos mokslus pabaigė ir gydytoja tapo jau Vokietijoje. 1949 metų rugsėjį su tėvais išvyko į JAV. 1950 m. spalio 6 d. Aberdyne, Marilendo valst. ištekėjo už čeko Arnost Maryncak (1922 03 03 – 1994 07 14). Dirbo gydytoja. Mirė 1992 m. gruodžio 19 d.

---

Parodos g. 16 (dabar Parodos g. 24)

Iki pasistatė nuosavą namą Parodos g. 16 (dabar Parodos g. 24) Andriūnai gyveno Vytauto pr. 65. Sklypą būsimajam namui įsigijo 1927 metais iš dr. Jono Šliūpo dukters, Martyno Yčo žmonos Hypatijos Yčienės už 14 000 litų. 1928 – 1930 m. pastatytas namas 4-ių aukštų su pastoge, (arba 3-jų su pusrūsiu). Pastatas, neskaitant sovietmečiu užstatyto tūrinio stoglangio – nedaug pakitęs nuo pastatymo. Dalinai tinkuotas (prie nenutinkuoto šono buvo planai pristatyti namą veidrodiniu principu vienam iš Andriūnų vaikų), skardiniu stogu, išraiškingu fasadu. Namo savininkai gyveno 3-iame aukšte, iš kurio šeimininkai galėjo gėrėtis nepaprastu vaizdu į Kauną. Kiti butai buvo nuomojami.

Antrame pastato aukšte 1930 – 1940 m. buvo įsikūrusi Estijos pasiuntinybė, bute su šeimomis gyveno Lietuvai paskirtieji diplomatiniai atstovai – Johan Leppik, Aleksander Warma, Jaan Lattik. Diplomatinis butas, o turbūt ir visas namas buvo įrengtas labai prabangiai, tai puikiai iliustruoja 1938 – 1939 m. fotografijos, kuomet bute rezidavo Aleksander Warmer su žmona Marta:

1936 m. šalia namo pristatytas priestatas. Ten buvo įrengtas garažas, pagalbinės patalpos, skalbykla. Dabar ten požeminiai garažai, ant viršaus – automobilių stovėjimo aikštelė. O kaip prisimena Regina Andriūnaitė – ant garažų buvo žaidimų aikštelė, kurioje ji su draugais žaisdavo tenisą. Sklypo gilumoje buvo pastatytas atskiras statinys – namas su sandėliu.

Šiandien, namas Parodos g. 24, paverstas daugiabučiu, nors ir kiek nugyventas, bei praradęs pirminį savo žavesį – tebestovi ir primena tą nuostabųjį 4-ą praėjusio amžiaus dešimtmetį. Plačiau apie šį namą paskaityti, peržiūrėti vidaus ir išorės nuotraukas, pastudijuoti planus galite Kultūros vertybių registre.

---

Inž. Jono Andriūno projektai

„Taip pat užsiėmiau ir privačia statybos praktika. Per tą laiką Lietuvoje, kaipo rangovas pastačiau apie 40 gyv. namų, atliekant visus darbus nuo pradžios iki galo“. – iš inž. Jono Andriūno Curriculum vitae rašyto 1948 metais.

Šis Jono Andriūno kūrybinės veiklos puslapis lig šiol praktiškai netyrinėtas. Įvardinti vos keli inžinieriaus projektuoti pastatai Kaune, taip pat žinomi ir keli, kuriuos projektavo kiti, bet kaip rangovas statė ar tech. darbų priežiūrą atliko J. Andriūnas.

Šis skyrelis, tikėtina, ilgainiui pasipildys, o už esamą informaciją turime būti dėkingi p. Pauliui Lazauskui ( Kauno architektorius).

---

Dėžutėje dar liko neaprašytų dokumentų, laiškų, dienoraščių. Kai kuri informacija pernelyg jautri, pernelyg asmeniška. Kai kuri – pasikartojanti ar nepridedanti papildomos informacijos pasakojimui. Bet kuriuo atveju – didelė sėkmė, kad šeimos relikvijos išsaugotos, branginamos, o dalis jų leido papasakoti šią inž. Jono Andriūno ir jo šeimos istoriją, tikėtina, bent kažkiek prisidėsiančią prie geresnio istorinio Kauno, bei garbingų jo kūrėjų pažinimo ir atminimo. Begalinė padėka inžinieriaus provaikaitei Jessicai Adams už išsaugotas relikvijas ir neįkainojamą pagalbą rengiant šią publikciją. Turintys pastabų, klausimų, norintys papildyti ar pataisyti – kviečiami susisiekti.

---

2025 gegužė

---