Inž. arch. Feliksas Vizbaras

---

Pasakojimas apie statybos inžinierių, architektą Feliksą Vizbarą, jo gyvenimą, veiklas, šeimą ir Baltąją pilaitę.

---

Mano tėvelis ir motutė — Zubiškių kaimo, Svėdasų parapijos ūkininkai buvo karališki valstiečiai, ir jokios baudžiavos ponams neatlikdavo. Uždėtus mokesčius nuo žemės ir šeimos narių sumokėdavo, į valsčiaus sandėlius nuveždavo nustatytą kiekį javų, ir tuo baigdavos visos svarbiausios prievolės valstybei — Didžiajai Rusijos Imperijai. Mūsų šeimoje gimė 7 vaikai, bet dėl blogai sutvarkytos mediciniškos pagelbos Lietuvoj 4 vaikai mirė maži arba jau kiek paaugę. Aš jau gimiau po 1863 m. sukilimo, bet dar gerai prisimenu pasakojimus kaip sukilėliai susiorganizavę miškuose puldavo rusų kariuomenę ir kaip žiauriai buvo kankinami ir kariami sugauti “Buntauščikai” <...>.
(Dipl. inž. Feliksas Vizbaras - Kova už lietuvišką spaudą; DARBININKAS 1949m. spalio 4 d.)

Svėdasų bažnyčios krikštų knygose randame įrašą, kad 1880 m. kovo 14 d. gimė, o kovo 18 d. pakrikštytas, teisėtų tėvų, Puponių valsčiaus valstiečių Antano Vizbaro ir Veronikos Mažylytės sūnus Feliksas, gimęs Zubiškiuose, Svėdasų parapijoje¹.

Tenka pastebėti, kad įvairiuose šaltiniuose daug painiavos, pvz. vikipedijoje nurodyta, kad F. Vizbaras gimė Ragaudžiuose, Panevėžio raj., kas yra visiška netiesa. Gimimo data kartais nurodoma ne tokia kokia krikšto metrikoje, bet perskaičiavus iš Julijaus į Grigaliaus kalendorius, ir dažnai perskaičiavus neteisingai, mat skirtumas tarp Julijaus ir Grigaliaus kalendorių XIX amžiuje – 12 dienų, tad net ir perskaičiavus turėtų būti kovo 26 d., o nurodomos 27 ar 28 dienos ir pnš….

Šiandien Zubiškių kaimo žemėlapiuose neberasime, bet senieji žemėlapiai atskleidžia, kad kaimelio būta apie 12 kilometrų šiaurės vakarų kryptimi nuo Svėdasų, o dabar tai teritorija, maždaug tarp Vairiškių, Vėderiškių, Mieliūnų kaimų, Kupiškio rajone.

Neradus Felikso Vizbaro tėvų santuokos metrikos, gilesnio genealoginio tyrimo atlikti nepavyko, tačiau sprendžiant iš informacijos, kurią atskleidė Felikso brolių ir seserų gimimų, mirčių įrašai Svėdasų, Šimonių, Salų bažnyčių metrikų knygose – gyventa sėsliai, Zubiškiuose. Verta paminėti, kad Felikso brolis Jonas Krizostomas Vizbaras (g. 1869 m. – m. 1919 m.) – kunigas, lietuvybės puoselėtojas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas. Kitas brolis, Antanas Vizbaras (g. 1878 m. – m. 1953 m.) – ilgametis Palangos grafo Tiškevičiaus dvarų administratorius, vėliau Palangos burmistras.

Įdomius, nuotaikingus prisiminimus apie F. Vizbaro brolį, kunigą Joną yra palikęs Merkelis Račkauskas²

Kurtuvėnuose dabar klebonavo kun. Jonas Vizbaras, pirmas parapijos valdytojas iš mužikų. Prieš jį Kurtuvėnų bažnyčioje klebonavo Ignacy Gutowski, dar anksčiau Bonaventūra Czyž, Jozef Wojtkiewicz ir kiti - visi bajorų kilmės. Kun. Vizbaras buvo visai kitoks negu jo pirmtakai. Pirmiausia neturėjo gaspadinės, atseit meilužės;  gaspadinės darbus atlikdavo klebono motina, apsigyvenusi buvusiame  Teklės kambary kartu su seniu Vizbaru, klebono tėvu. Antra, klebono nemažą ūkį (palivarką) tvarkė ne samdytas ūkvaizda, bet klebono brolis  Antanas, jaunas, juodais ūsais, nedidelio ūgio kresnas bernas. Trečia, ir  kas svarbiausia, klebonijoje suskambėjo lietuvių kalba (Kupiškio tarmė).
 <...>
Senis Vizbaras, su antikinės Romos senatoriaus veidu -skustas, kumpanosis, su apatine lūpa, dengiančia viršutinę nė kiek nesidrovėdamas išdidžiai atkišdavo grafaitėms ir grafiukams savo sukembusią leteną, o šie susikaupę paliesdavo ją lūpomis. Ilgainiui net užsimezgė artima bičiulystė tarp grafienės ir kun. Jono, ir nemanau,  kad čia būta vien diplomatijos ir išrokavimo: šita dar ne visai pasenusi aristokratė ryžosi nors dalinai atstoti kunigui gaspadinės teikiamus patogumus. O ir gražus buvo kun. Jonas! 
M. Račkauskas; Užrašai: dvidešimt metų (1885-1905) Žemaitijos užkampy. 

---

Atsižvelgiant į inž. F. Vizbaro indėlį Lietuvos architektūros istorijoje, o taip pat ir brolių pėdsaką Lietuvos istorijoje – labai prasminga būtų surasti gimtinės vietą ir ją pažymėti bent kukliu atminimo ženklu. O gal tai jau padaryta, tiesiog nepavyko rasti? 2030 m. minėsime 150-ąsias F. Vizbaro gimimo metines, pakankamas laiko tarpas nuveikti kažką prasmingo. Turintys minčių – parašykite.

Feliksas Vizbaras 1892 -1894 m. mokėsi ir baigė Šimonių liaudies mokyklą. Privačiai pasirengęs Šiauliuose, įstojo į Liepojos gimnaziją. Gimnazijoje mokėsi 1895 – 1902 metais. Ją baigęs, 1902 m. įstojo į Rygos politechnikos instituto Inžinerijos skyrių, kurį baigęs 1908 m. tapo diplomuotu statybos inžinieriumi. Apie gyvenimą ir mokslus Rygos politechnikos institute, įdomius prisiminimus yra palikęs, F. Vizbaro bendramokslis Jonas Grigaitis – Grigaliūnas³. 1908–1914 m. F. Vizbaras dirbo inžinieriumi Liepojos geležies vielų fabrike, Rusijos imperijos gynybos ministerijos kareivinių statybos komisijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kaip karo inžinierius 1914 m. mobilizuotas į armiją. Tarnavo Ukrainoje. Trumpas F. Vizbaro prisiminimų epizodas apie paskutiniąsias tarnybos dienas yra išspausdintas Čikagos dienraštyje „Draugas“⁴.

<...> Sugrįžęs iš Ukrainos Lietuvon, 1919 m. spalio 18 d., tuojau nuvykau į Krašto Apsaugos Ministeriją ir paprašiau mane priimti savanoriu. Grįždamas iš Ministerijos, pamačiau žygiuojančią iš mankštos mūsų kariūnų kuopą su karin. Girdvainiu ir prancūzų karininku instruktoriu. Paėmė mane toks džiaugsmas, lyg kokią gražiausią svajonę būčiau pamatęs įgyvendintą. Nustebęs, sužavėtas sustojau šaligatvyje ir laukiau, kol kariūnai suėjo į savo mokyklos kiemą Gedimino gatvėje. Užuomazga jau pražydo, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė jau auga...
F. Vizbaras; Kaip kūrėme I lietuvių bataljoną; DRAUGAS 1950 11 21;

---

---

Grįžęs į Lietuvą, 1919 m. spalio 18 d. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Paleistas į atsargą 1921 m. rugpjūčio 18 d.

Tarnavo Užsienių Reikalų Ministerijoje ei­damas sienai su Latvija nustatyti Komisi­jos pirmininko pareigas, nuo 1921 m. kovo 25 d. ligi 1924 m. birželio 30 d.

Tarnavo Kauno Miesto Valdyboje Statybos skyriaus vedėju ir Kauno miesto ir apskrities techniku, nuo 1922 m. gruodžio 1 d. ligi 1925 m. rugpjūčio 1 d.

Susisiekimo Ministro įsakymu paskirtas eiti Geležinkelių Valdybos inspektoriaus pareigoms, nuo 1928 m. kovo mėn. 25 d., tačiau, tuoj pat atleistas iš užimamų pareigų ir paskirtas Susisie­kimo Ministerijos inspektoriumi, nuo 1928 m. balandžio 1 d.

1928 m. rugsėjo 29 d. Susisiekimo Ministro įsakymu be einamų pareigų paskirtas eiti ir Inžinierių Tarybos nario pareigas.

Reorganizavus Susisiekimo Ministeriją, Susisiekimo Ministro įsakymu paskirtas Susisiekimo Ministerijos vyr. inspektoriumi, nuo 1930 m. sausio 1 d.

1934 m. balandžio 14 d. Susisiekimo Ministro įsakymu be einamų pareigų pavesta eiti ir automatinių telefonų stoties rūmų statybos vyr. inžinieriaus – darbų vykdytojo pareigas. Tą pačią dieną Susisiekimo Ministro įsakymu paskirtas komisijos nariu Kauno automatinių telefonų stoties rūmų statybos darbams atiduoti ir konkursui įvykdyti.

1934 m. lapkričio 8 d. Susisiekimo Ministro įsakymu prikomandi­ruotas Vyriausiojo Geležinkelių Direkto­riaus dispozicijon.

1939 m. balandžio 1 d. atleistas iš užimamų pareigų.

Apdovanotas: Nepriklausomybės 10 metų meda­liu (1928), D.L.K. Gedi­mino ordinu IV laipsnio (1929), D.L.K. Gedimino ordinu II-o laipsnio (1939)

Šie, sakytum, sausi biografiniai duomenys iš Tarnybos lapo, saugomo Kauno regioniniame valstybės archyve, tačiau, iš tikro, tie du Felikso Vizbaro nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiai praleisti Kaune – pilni spalvų ir išraiškingos kūrybos.

---

FELIKSO VIZBARO KŪRYBA

Dalis Felikso Vizbaro projektų dar sulauks platesnio aprašymo šioje svetainėje, o čia pateikiamas projektų sąrašas, toks koks nurodomas vikipedijoje. Verta paminėti, kad be privačių ir visuomeninių pastatų projektavimo ir statymo, F. Vizbaras buvo ir tiltų statybos vadovas (Alytus, Aukštoji Panemunė, Prienai), vyresnysis inspektorius, Klaipėdos uosto krantinės ir Šventosios uosto įrengimo vadovas.

• 1923 m. nuosavas inž. F. Vizbaro gyvenamas namas – „Baltoji Vizbaro pilaitė“ (Kauko alėja 2, Kaunas)
• 1924 m. daugiabučiai namai (Kaunas)
• 1924 m. individualūs gyvenamieji namai (Kaunas)
• 1924 m. bernardinų vienuolynas – restauracija (Kaunas)
• 1924 m. Vilijampolės rajonas – planas, su Antanu Jokimu (Kaunas)
• 1925 m. Šv. Zitos draugijos tarnaičių ir darbininkių namai – Zitiečių rūmai, dab. Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas (Kaunas)
• 1925 m. V. Kudirkos pradinė mokykla, su Antanu Jokimu ir Edmundu Fryku (Kaunas)
• 1926 m. daugiabutis gyvenamas namas Valstybės banko tarnautojams, su Aleksandru Gordevičiumi (V. Putvinskio g. 38, Kaunas)
• 1927 m. Joniškio medinė klebonija (Bažnyčios g. 5, 1-as aukštas Karlio Reisono, 2-asis – F. Vizbaro)
• 1927 m. Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (Papilys)
• 1927–1928 m. Stefanijos ir Kosto Baturų daugiabutis gyvenamasis namas (Gedimino g. 56, Kaunas)
• 1928 m. „Pieno lašo“ draugijos namai, dab. Aleksandro Kačanausko muzikos mokykla (Aušros g. 26, Kaunas)
• 1929 m. Petro Klimo namas – „Vila Eglutė“ (Vaižganto g. 25, Kaunas)
• 1929 m. Ateitininkų sąjungos centro valdyba, dab. Kauno technologijos universitetas, III rūmai (Kaunas)
• 1931 m. Lietuvos pašto rūmai (Kaunas)
• 1932 m. Juozo Gruodžio namas (Salako g. 18, Kaunas)
• 1932 m. Jono ir Gedimino Lapėnų daugiabutis gyvenamas namas (Kęstučio g. 38, Kaunas)
• 1933 m. Juozo Tūbelio namas, dab. Kauno dailės gimnazija (Dainavos g. 1, Kaunas)
• 1934 m. „Pažangos“ rūmai, dab. VDU Menų fakultetas (Kaunas)
• 1935 m. Prezidento Antano Smetonos Užugirio dvaro pastatai prie Lėno ežero
• 1936 m. prezidento Antano Smetonos vardo Užulėnio pradinė mokykla (Užulėnis)
• 1936 m. Kauko laiptai – suplanavo architektas inž. Feliksas Vizbaras, projektą parengė archit. Stasys Kudokas (Kauko alėja, Kaunas)
• 1936 m. automatinė telefonų stotis, dab. leidykla „Šviesa“ (E. Ožeškienės g. 10, Kaunas)
• 1936 m. Olimpiados Vizbarienės vila (Parodos g. 15, Kaunas)
• Miko Chino daugiabutis namas (Maironio g. 31, Kaunas)

Kaip matyti iš šio solidaus sąrašo, per gana trumpą, vos 15 metų laikotarpį – nuveikta išties įspūdingų darbų. Dauguma šių statinių dar ir šiandien stovi, džiugina, ir sunkoka įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip…

Na, o kaip buvo tvarkomi reikalai – labai gerai, tiesiog unikaliai iliustruoja Vaižganto korespondencija. Laiškų rinkinyje „Iš širdies ir tikru reikalu…“⁵ Feliksas Vizbaras paminėtas daugiau nei 100 kartų, dauguma atvejų susiję su Klimų vilos „Eglutė“ projektavimu ir statybomis, ir ne tik. Kelios ištraukos:

Inž. Vizbaras Kaune garsėja geriausiu suplanuotoju. Už tai ir bažnyčios konkurse gavo 2 premiją. Gražiau, girdi, galima padaryti, bet racijonaliau ir patogiau, rodos, nebegalima tose ribose, kurios užbrėžtos. Stogo nėr, palėpių nėr. Bet visokių sandėlių daugybė ir be jų. Šiomis dienomis nusiųsime Tau. Vadinsis „Eglutės vila“. Man ji labai graži. iš J.Tumo Vaižganto laiško B. Klimienei 1928-12-27

Vizbaras nieko nedirba. Ketinome tvorą tverti, o kai jis suniekino Tavo medinę komplikuotą, tai aš daugiau nebežinau, ką Tu jam beatsakei. Medinė nestatinė - labai brangi ir labai veikiai pūva. Paskui nebegražu. Reiktų visur betoninės ar plytinės ažūrinės, Tai kaipgi, ar mūryti aplink, ar ir su tuo laukti pavasario? iš J.Tumo Vaižganto laiško Petrui Klimui, 1930-10-16

 Tik Vizbaras man prirašė tiek visokių sąskaitų, kad jeigu nebūčiau toks liesas, tai būtų apopleksija užmušus. Parašiau jam prašydamas paaiškinimų. iš Petro Klimo laiško Juozui Tumui, 1931-12-18

 Vizbaras sumanė Vaižganto gatvės kampe pastatyti Vaižganto namelį ir mane ten laikyti iki gyvos galvos, o paskui padaryti muziejėlį iš mano palaikų + dar iš kai ko. Jo žodin aš paprašiau miesto valdybą, kad man pažadėtą sklypą cimbruvkoje ir Vandens g. pakeistų šiuo mažučiu sklypeliu. Ale ten netvarka, nežino, ko verti miesto sklypai. Be to, Vizbaras entuziastas, bet neilgam, o aš pats nieko neturiu pinigų. O sumanymas man patinka. Neblogiausia būtų ir Vaižganto gatvei. iš J.Tumo Vaižganto laiško B. Klimienei 1932-11-22

 Šiandien pirmą kartą inž. Vizbaras išsivežė mane į laukus. Lyg sapną būčiau pasapnavęs: atguliau žiemą, pakirdau vasarą. Buvome Pažaislio pušynėliuose, vaikščiojorme, alsavome ir tik namie ėmė kirpti gerklę, bet ją nutvėrėm laiku, tai ir pirmas mano vizitas pavasario gamtai gal bus nevodingas. iš J.Tumo Vaižganto laiško E. Klimaitei 1933-03-06

Iš širdies ir tikru reikalu…: Juozo Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija – nepaprastai vertingas šaltinis – būtina paskaityti kiekvienam kam įdomus Kaunas, jo inteligentijos gyvenimas, jų tarpusavio santykiai, piniginiai reikalai ir pnš.

---

GARSIOJI VIZBARO PILAITĖ

Aa, kad nepamirščia. Vizbaras parduoda gražiąją savo vilą, nes į kalną laipioti jam griežtai draudžiama. Tegul kuri atstovybė nupirktų ar mūsų valdžia kuriems karaliams priimti. Dabar, sako, neduok Dieve, jei Gustavas Adolfas ar Karolis XII atsilankytų: ar į „Metropolį“ juos padėsi? Jūsų kun. Juozas 
(Iš širdies ir tikru reikalu...: Juozo Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija)

Savo gražiosios vilos inž. Feliksas Vizbaras nepardavė, ar tai pirkėjo neatsirado, ar sveikatai pasitaisius nebeliko tikslo parduoti, kas beatsakys?

Paties suprojektuotą namą, išskirtinėje Kauno vietoje – ant Žalio Kalno atragio inž. Vizbaras pasistatė 1923-1925 metais. Statinys Kauko al. 2 – įspūdingos, gan ekstravagantiškos architektūros, neobarokinių formų, papuoštas pusapvale rotonda, terasomis ir tikru „pilies“ atributu – bokšteliu, kuriame per šventes suplevėsuodavo trispalvė. Išskirtinai aukšta vieta ir balta pastato spalva, kontrastuodama su sodria žaluma – dar labiau išryškino pilaitę, tad jos nepastebėti buvo tiesiog neįmanoma. Ir nors, žavėjosi ja ne visi – labai greit Vizbaro pilaitė tapo neatsiejama Kauno peizažo dalimi, vienu miesto simbolių ir, nepervertinant – tarpukario architektūros perlu.

Nepavyko rasti jokių pilaitės planų, tačiau įvairiuose šaltiniuose minimi 7, 10 ar net 12 kambarių. Pirmame aukšte gyveno F. Vizbaras su šeima, viršuje įrengtame bute – Olimpiados Vizbarienės brolio Jurgio Graudino šeima. Kambarėlį turėjo ir Agota Graudinienė, šeimininkės motina. Namuose dažnai lankėsi Kauno inteligentija, tarp jų ir artimas F. Vizbaro šeimos draugas J. Tumas – Vaižgantas, turbūt ir daugybė kitų to meto Kauno elito atstovų. Pilaitėje, bent 15 metų virė gražus, pasiturinčių žmonių gyvenimas, su iškilmingomis vakarienėmis, svečiais, vaikų krykštavimu ir prižiūrimais gėlynais.

Verta paminėti, kad 1933 m. mirus Vaižgantui, Feliksas Vizbaras šalia vilos stovėjusį vieno aukšto mūrinį pastatą perstatė į dviejų aukštų namą, kurį 10-čiai metų atidavė universitetui, kad jame būtų įrengtas nepasiturinčių VDU studenčių bendrabutis Vaižganto atminimui.

Atėję 1940-ieji, Vizbarams, kaip ir daugeliui tautiečių – atnešė pragaištį. Baltoji Felikso Vizbaro pilaitė okupacinės valdžios atimta, jos gyventojai išvaryti. Vokiečių okupacijos metais joje įsikūrė kažkoks aukštas vokiečių karininkas, grįžus sovietams, kažkurį laiką ten buvo pionierių rūmai, vėliau pastatas paverstas bendrabučiu, kuriame įrengti komunaliniai butai… Nelengva suvokti, bet taip buvo.

1981 m. Kauno miesto valdžia iškėlė gyventojus ir pagal architekto Algimanto Sprindžio projektą buvo pastatytas garsusis restoranas „Kaukas“. Ir nors architektas stengėsi pastato fasade kažkiek išsaugoti buvusios pilaitės veidą – iš esmės tai buvo naujas statinys, mažai kuo primenantis savo pirmtaką. O kauniečiai „Kauką“ mėgo – interjeras, sukurtas Vytauto Krasausko – prabangus, lauke įrengtas fontanas, baseinėlis, o nuo terasos matėsi puikus vaizdas į miesto centrą. Restoranas veikė iki 90-kažkelintųjų. Vėliau privatizuotas, ir tai buvo pilaitės, bei jos tęsinio „Kauko“ istorijos pabaigos pradžia…

<...> „Kai tik atidarė „Kauką“, vyras iš karto mane ten nusivedė. Bet viskas ten jau buvo neatpažįstama: sugriauta, sunaikinta. Daugiau ir nebesilankiau“ - Lidija Graudinaitė Skuodienė
- KAUNO DIENA 2013 06 03

Nors per eilę dešimtmečių Vizbaro pilaitė, atrodė, įaugo į Kauno architektūrinį kraštovaizdį tiek, kad neišplėši – šiandien iš garsiojo pastato ir jo perdirbinių neliko nei pėdsako. Ilgus metus stovėjusi apleista – nyko natūraliai, o 2016 m. pradžioje pastatų likučius galutinai sunaikino buldozeriai…

Dar vieni namai, šįkart Olimpiados Vizbarienės vardu buvo pastatyti Parodos g. 15. Na, o Lidija Graudinaitė Skuodienė prisimena, kad jos tėvai Jurgis ir Ona Graudinai, prieš pat sovietinę okupaciją pasistatė F. Vizbaro projektuotus namus Gražinos g. ir juose pragyveno kelis dešimtmečius. Bet tai jau kitos istorijos.

---

ŠEIMA

Jei inž. Felikso Vizbaro kūrybinis kelias gana plačiai žinomas, aprašytas ir nušviestas, tai jo šeimos (žmonos, dukters) gyvenimo istorijų dėlionė, išbarstyta per skirtingas šalis ir konfesijas – nebuvo nei paprasta, nei greita. Bet šį tą išpinti pavyko.

Feliksas Vizbaras 1925 m. vasario 25 d. Kauno Kristaus Prisikėlimo cerkvėje vedė stačiatikių tikėjimo Olimpijadą Graudinaitę Zinovjevienę.

Olimpija Graudinaitė (kai kuriuose dokumentuose ir šaltiniuose nurodomas vardas Olimpiada, kas irgi yra tiesa) – rusų kariuomenės karininko, iš Latvijos kilusio Jurgio Graudinio ir iš Žemaitijos kilusios Agotos Šernaitės duktė, gimusi 1891 m. gegužės 1 d. Tiesa, gimė ji kaip nesantuokinė Agotos Šernaitės duktė Olimpija Šernaitė, taip ir pakrikštyta Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčioje. 1898 m. rugsėjį mergaitė pervesta į stačiatikių tikėjimą ir perkrikštyta Olimpijados vardu. 1901 m. Jurgis Graudinas ją įsidukrino ir davė savo pavardę. Buvo ištekėjusi už Rusijos kariuomenės karininko Aleksandro Zinovjevo, su juo susilaukė dukters Olimpijos (apie ją tekste žemiau) Šeima subiro, A. Zinovjevas pradingo istorijos rūkuose. Kaip jau buvo minėta – Olimpija(da) ištekėjo už Felikso Vizbaro, bendrų vaikų neturėjo. Mirė 1940 m. Palaidota Eigulių kapinėse.

Jurgis Graudinas (orig. Juris Graudins) gimė apie 1862 metus Anskini kaime, Latvijoje (dabar Duobelės sav.), valstiečių Jurgio Graudinio ir Elžbietos Berezinaitės šeimoje. Buvo carinės Rusijos kariuomenės karininkas, nuo 1887 m. iki 1912 m. gyveno ir tarnavo Kaune, vėliau perkeltas į Šiaulius, o prasidėjus I pasauliniam karui – į Latviją. Mirė Rygoje 1919 m. birželio 6 d. Palaidotas Anskini kaimo kapinėse, tuom. Jelgavos parapijoje.

Agota Šernaitė gimė 1863 m. vasario 1 d. Puzraviečių kaime, Švėkšnos parapijoje, valstiečių Jono Šerno ir Marijonos Andriejauskaitės šeimoje. Dirbo ligonių prižiūrėtoja. 1923 m. iš Latvijos, kur buvo pasitraukusi I pasauliniam karui prasidėjus, grįžo į Lietuvą. Gyveno su vaikais Kauko al. 2. Mirė Kaune 1948 metais, palaidota Eigulių kapinėse.

Susituokė Jurgis Graudinas ir Agota Šernaitė Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčioje 1894 m. balandžio 5 d. Olimpija jau buvo gimusi iki santuokos, o šeimoje netrukus, 1895 m. balandžio 2 d. gimė sūnus Jurgis Eugenijus. Naujagimis mirė tų pačių metų rugsėjo 4 d. Vaikas, skirtingai nei kiti šeimos nariai, ir gimė ir mirė katalikas. Trumpo jo gyvenimo įrašai liko Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios knygose.

1897 m. gegužės 29 d. Kaune gimė dar vienas sūnus. Šis vaikas Kauno Kristaus Prisikėlimo cerkvėje pakrikštytas kaip stačiatikis, Jurgio vardu. Jurgis Graudinas 1918 m. liepos 26 d. Tverėje (Rusija) vedė Aną (Oną) Liubickaitę. Jurgio žmona Ona gimė Bežecke, Tverės gub. (dabar Tverės sritis, Rusija) 1897 m. lapkričio 17 d. Stačiatikių tikėjimo. Jurgio ir Onos šeimoje gimė sūnus Jurgis (1923 m. lapkričio 29 d. ), Lidija (1927 m.). Felikso Vizbaro svainis Jurgis Graudinas dirbo buhalteriu „Spindulio“ bendrovės spaustuvėje. Šeima, bemaž, iki sovietų okupacijos gyveno F. Vizbaro namuose, Kauko alėjoje. Jurgis Graudinas mirė 1985 m., jo žmona Ona 1981 m. Palaidoti Eigulių kapinėse.

Jurgio sūnus Jurgis Graudinas nuo 1966 m. dirbo Lietuvos liaudies buities muziejuje (dabar Etnografijos muziejus) direktoriaus pavaduotoju administracijos ūkio reikalams. Nuo 1996 m. – ūkio skyriaus vedėjas. Muziejuje dirbo tris dešimtmečius, iki 2006 metų. Mirė 2015 m. Palaidotas Eigulių kapinėse.

Jurgio duktė Lidija Graudinaitė-Kuodienė gimė 1927 m. Mokėsi Jono Jablonskio pradžios mokykloje ir Sa­lomėjos Neries gimnazijoje. Baigusi gimna­ziją, mokėsi Žemės ūkio akademijoje Agro­nomijos fakultete. Būdama gimnaziste, 1945 m. įsitraukė į rezistencinę veiklą. Bu­vo Tauro apygardos partizanų ryšininkė. 1948 m. sausio mėn. buvo suimta ir tardoma. Nuteista aštuoneriems metams. Ka­lėjo Mordovijoje. 1955 m. grįžo į Lietuvą. Įsidar­bino kanceliarinių prekių parduotuvėje, vėliau Kauno poli­technikos institute Vibrotechnikos laboratorijoje, kur išdir­bo iki pensijos. Etnografijos muziejui padovanojo didžiulę savo vaikystės žaislų ir piešinių kolekciją. Mirė 2020 metais, palaidota šeimos kape Eigulių kapinėse. Vyras Povilas Kuodis (1912-1987).

Olimpija Zinovjevaitė Vizbaraitė Sirchich – „Lialečka“. Originalaus krikšto įrašo rasti nepavyko, tačiau gautas krikšto nuorašas byloja, kad 1914 m. vasario 18 d. gimė, o 1914 m. kovo 5 dieną, Kauno Šv. Voskresenijos cerkvėje pakrikštyta mergaitė vardu Olimpiada. Tėvai: Aleksandras s. Vasilijaus, Zinovjevas ir jo teisėta žmona Olimpiada, d. Jurgio. Abu stačiatikiai. Krikšto tėvai: Sergėjus s. Grigorijaus, Bušėniatovas ir Olga d. Petro, Graudinienė. Krikšto sakramentą atliko Petrapilio aviacijos parko pričtas.

Tai vienintelis dokumentas kuriama mergaitė vadinama Olimpiada, visur vėliau: pilietybės prašymo byloje, pasuose ir metrikose – Olimpija. Tuo vardu ją prisimena ir amžininkai, tad ir mes prisilaikysime varianto Olimpija. Po santuokos su Olimpiada Graudinaite buv. Zinovjeviene, Feliksas Vizbaras įdėjo nemažai pastangų ir įveikė sudėtingą biurokratiją, kol įsidukrino žmonos dukterį Olimpiją, kurią maloniai, iki pat savo mirties vadino „Lialečka“. 1927 m. Olimpija Zinojevaitė tapo Olimpija Vizbaraite. Užaugo ji Kaune, mokėsi mergaičių gimnazijoje, nepatvirtintais duomenimis studijavo Sorbonos universitete Paryžiuje. Veikiausiai studijų metu sutiko savo būsimąjį vyrą Fedor Sirchich. Ištekėjusi tapo Olimpia Sirchich. Dr. Fedor Sirchich – gimė 1911 m. kilmingoje šeimoje Trencsen mieste (dab. Slovakija). Jo tėvai: Bela Sirchich ir Izabella Skrbensky. Fedoras ir Olimpija (vėlgi – nepatvirtintais duomenimis) turėjo kūdikį. Visa šeima, įskaitant Olimpiją, Fedorą, jų sūnų ir Fedoro motiną – lemtį pasitiko per Drezdeno bombardavimą 1945 metų vasario 13 d. Šią siaubingą istoriją atskleidžia paties Felikso Vizbaro laiškas į JAV inž. J. Andriūnui 1952 m. ⁷, o patvirtina Budapešto mirčių registrų knygos…

1940 metų pavasarį Feliksui Vizbarui suėjo 60 metų, sakytum, puikus laikas kiek sulėtinti tempą, patausoti sveikatą, pasidžiaugti šeima, nepaprastai sparčiai augančiu ir gražėjančiu Kaunu … Tačiau, tais metais mirė žmona Olimpiada, prasidėjo sovietinė okupacija, atimti namai. Viskas kas mylėta, kurta ir puoselėta – sudužo į šipulius. Būdamas kritiško mąstymo, matydamas kas vyksta, o gal ir gavęs signalų – ilgai nelaukęs, 1941 m. kovo mėnesį pasitraukė iš Lietuvos į Berlyną. Nedaug žinių apie Felikso Vizbaro gyvenimą Europoje, tačiau iš tų nuotrupų, kurias pavyko surinkti – nors ir sulaukė garbaus amžiaus, tie 25 metai nugyventi priverstinėje emigracijoje buvo pilni sunkumų, nepriteklių, išgyvenimų.

Grįžtant truputį atgal į Kauną, 1948 metais, viename iš imigracijos dokumentų⁸ Feliksas Vizbaras nurodo, kad po tarnybos Susisiekimo ministerijoje 1939 m. rugsėjo pradėjo dirbti „Kauno Audinių“ direktoriumi, pareigose buvo iki 1941 m. pradžios. Įdomi, nematyta biografijos detalė.

Europoje Feliksas pakeitė daugybę gyvenamųjų vietų: gyveno Berlyne, vėliau Sattendorfe Austrijoje, dar vėliau Schruns Austrijoje, 1950 m. grįžo į Vokietiją, į Lindau. Iš Europos išvykti nepavyko. Gyveno su antrąja žmona. Apie ją žinios labai kuklios. Iš jau minėtų imigracinių dokumentų žinoma tik tai, kad tai 1890 metais Vladivostoke gimusi Tony Vizbaras. Neaiški nei kilmė, nei pavardė iki santuokos, nei tikras vardas (gal Tatjana, Natalija, Anastazija, Anatolija). Nėra tikresnių žinių apie Felikso Vizbaro ir jo žmonos mirtį ir palaidojimo vietą. Įvairiuose šaltiniuose, Felikso Vizbaro mirties data minimi 1966 m., vieta – Miunchenas. Kažkiek tiesos turbūt esama.

Tokia tai, vienos žymesnių tarpukario Kauno asmenybių – inž. Felikso Vizbaro ir jo šeimos graži gyvenimo istorija su liūdna pabaiga. Turintys kuo prisidėti, norintys papildyti ar pataisyti – labai laukiami susisiekiant.

---

---

---

2024 m. birželis

---

1. Utenos dekanato bažnyčių gimimo metrikų knyga 1880 m. ↩︎
2. M. Račkauskas Užrašai: dvidešimt metų (1885-1905) Žemaitijos užkampy. https://archive.org/details/rackauskas-uzrasai-2008_202303/mode/2up?q=vizbaras ↩︎
3. Naujienos; 1954 m. gegužės mėn. ↩︎
4. Draugas; 1950-11-22 ↩︎
5. Iš širdies ir tikru reikalu…: Juozo Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija. https://archive.org/details/is.sirdies.ir.tikru.reikalu.-2019/mode/2up?q=vizbaras ↩︎
6. https://m.kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/vizbaro-pilaites-princese-397490 ↩︎
7. https://www.facebook.com/groups/3098565740464156/posts/3655182941469097/ ↩︎
8. Arolsen archives ↩︎