Dovydas Rozmarinas

---

Pasibaigus II pasauliniam karui ir prasidėjus „naujajai erai” – daugumos tarpukario Kauno žydų vardai gana greit užsimiršo. Jų namus apgyveno kiti, jų įmones valdė naujieji „šeimininkai”, jų vietą užėmė kažkas kitas. Naciams sunaikinus tautą, sovietai nesibodėjo naikinti ir tai kas iš jos liko – žydų kapines, sinagogas… Tačiau, vienas vardas kauniečių atmintyje ir kalbose liko gyvas ilgus dešimtmečius. Tai – Dovydas Rozmarinas. Šis pasakojimas apie jį, jo šeimą, beveik 50 metų valdytą verslą ir tragiškus šeimos narių likimus. Paskaitykite.

---

Dovydas Rozmarinas, Berko sūnus gimė 1867 metais Petrakavo mieste, netoli Lodzės, Lenkijoje. 1891 m. atsikėlė į Kauną, tais pačiais metais čia pradėjo dešrų verslą. 1893 m. birželio 7 d. Kaune vedė¹ iš Rumšiškių kilusią žydaitę, Dovydo ir Heinės Zuskių dukterį Reizę Zuskytę, gimusią 1870 m. Santuokoje gimė sūnūs: Benjaminas (1894 03 29)², Izajus (1896 02 01)³, Matis (1897 11 29)⁴, Moisėjus (1899 04 27)⁵, Becalelis (1902 12 19)⁶. Pagrindinė šeimos buveinė – tuometinė Didžioji Vilniaus g. 15 (dabar Vilniaus g. 40). Čia gyventa ir dirbta. 1922 m. turto surašymo duomenimis šį sklypą su pastatais, antrosios gildijos pirklys D. Rozmarinas iš žydo Rubinšteino įsigijo 1907 metais.⁷ Kur gyveno ir kur kimšo dešras iki 1907 metų – atsakyti nepavyko.

Tuometinė D. Rozmarinui priklausiusi teritorija galais rėmėsi į Vytauto ir Gardino (dabar Kurpių) gatves, šonais į kaimyninius sklypus. Nuostabu tai, kad išlikę D. Rozmarino sklype buvę pastatai, o paradinė pusė (nuo Vilniaus gatvės) išsaugojusi net ir kai kurias fasado dekoracijas.

Prasidėjus I pas. karui ir vokiečiams prisiartinus prie Kauno – Rozmarinų šeima pasitraukė į Rusijos gilumą. Kaip teigiama leidinyje Lietuvos Pramonė⁸, pasitraukdamas išsigabeno ir visus įrengimus. Šeima apsistojo Jekaterinoslave (dab. Dnipras, Ukraina).

Ten, Dovydo Rozmarino anūko Pavelo Rogozino teigimu⁹, žydų kvartale, Filosofijos g. pastatė žydų ligoninę, atidarė šokolado fabriką, turėjo garsią parduotuvę „Rozmarinas” K. Markso ir Gorkio gatvių kampe (sovietmečio pavadinimai). P. Rogozinas taip pat teigia, kad D. Rozmarinas buvo išrinktas tuom. Jekaterinoslavo miesto Dūmos nariu. Tų pasakojimų patvirtinti rimtesniais įrodymais nepavyko, skamba kiek per daug, kaip penkerių metų laikotarpiui, bet kažkiek tiesos turbūt esama.

Į Lietuvą Rozmarinų šeima grįžo 1920 m. Vėl atkūrė veiklą, gamino dešras, kitus mėsos gaminius. Tiekė produktus Kariuomenės Intendantūrai, prekiavo savo centrinėje parduotuvėje Vilniaus g. 15, vėliau, išsiplėtus atidarė dar vieną parduotuvę ir valgyklą adresu Vilniaus g. 31, taip pat parduotuves Laisvės alėjoje 60, Prezidento g. 3, bei užkandinę „A la Fourchette”, buvusią Laisvės al. 34. Ir nors visur minimas D. Rozmarinas, didelę dalį verslo rūpesčių nešė vyriausiasis sūnus Benjaminas, jo iniciatyva pradėti gaminti mėsos konservai, išplėsta gamyba, užsiimta eksportu ir pnš. Plačiau skaitykite skyriuje – Benjaminas Rozmarinas.

D. Rozmarinas su savo gaminiais dalyvaudavo Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose, 1932 m. Tel Avive vykusioje mugėje įmonė buvo apdovanota medaliu. Veiklą vykdė iki pat sovietinės okupacijos 1940 m., kuomet fabrikas ir parduotuvės buvo atimtos (nacionalizuotos). Netrukus, 1940 m. gruodžio mėn. atimti ir šeimos namai Vilniaus g. 15¹⁰. Taip baigėsi, beveik 50 metų (1891-1940) trukusi D. Rozmarino dešrų verslo istorija. Tačiau, kauniečių atmintyje Rozmarino vardas dar ilgus dešimtmečius buvo minimas prisimenant ir kalbant apie skaniąsias žydo Rozmarino dešras su česnaku, ar marinuotą silkę. Net ir sovietiniais metais Vilniaus gatvėje, buvusiose Rozmarino patalpose atidarius gėrimų parduotuvę, niekas jos kitaip ir nevadino, kaip tik „Rozmarinas”.

Dovydo Rozmarino žmona Reizė mirė 1933 m. vasario 1 d., nuo plaučių uždegimo. Yad Vashem archyve rastas liudijimas atskleidė ir tragišką Dovydo Rozmarino likimą. Jį, 74 metų amžiaus senuką, tiesiog gatvėje, 1941 m. birželio 24 d. užmušė sukilėliai lietuviai. Sunkoka žmogų, visą gyvenimą dirbusį Lietuvai, žmogų, iš kurio atėję sovietai atėmė namus, iš kurio vaikų atėmė visą gyvenimą kurtus verslus – apkaltinti kolaboravus su bolševikais ar kažkaip kenkus sukilėliams. To visuotinio protų aptemimo pateisinti neįmanoma. Negalima kvestionuoti Birželio sukilimo reikšmės, bet lygiai taip pat negalima užsimerkti ir nekalbėti ir apie tokius atvejus …

---

Benjaminas Rozmarinas

Vyriausiasis Dovydo ir Reizės Rozmarinų sūnus Benjaminas gimė 1894 m. kovo 29 d. Kaune.

Su tėvais 1915 m. pasitraukęs į Rusiją, po penkerių metų grįžo ir ėmėsi tęsti šeimos verslą. Panašu, kad tremtyje šeima išties vykdė komercinę veiklą, nes po 5 metų Ukrainoje, grįžo su stipriu kapitalu – D. Rozmarinas iškart atkūrė veiklą Vilniaus gatvėje, o Benjaminas Rozmarinas ėmėsi įmonės plėtros. 1921 m. Karmelituose, Miško gatvėje, iš brolių Finkelšteinų įsigijo didelį sklypą su pastatais, iš Ganusausko gretimą sklypą. Įvairiu metu valdė sklypus adresais Miško 10, 12, 14. Įkūrė įmonę Pirmoji Lietuvoje konservų fabrika B. ROZMARINAS. Pagrindinis įmonės pastatas neišlikęs, jis stovėjo toje vietoje kur dabar automobilių stovėjimo aikštelė tarp Miško g. 12 ir 14. Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus dokumentuose¹¹ randame informaciją, kad 1930 m. KAM Karo butų skyrius už skolas iš B. Rozmarino perėmė savo žinion dalį teritorijos su pastatu, kurį vėliau pertvarkė į butus Kariuomenės reikmėms.

Gana išsamiai apie B. Rozmarino konservų fabriko veiklos pradžią aprašyta 1923 m. išleistame leidinyje Lietuvos Pramonė: ¹²,

B. Rozmarino pirmasis Lietuvoje konservų ir dešrų fabrikas

Dabartinis B. Rozmarino konservų fabrikas tik iš dalies ima savo pradžią iš „D. Rozmarino" firmos (dešrų fabrikas), įkurtos Lietuvoje 1891 metais. Karo metu visas to fabriko įrengimas buvo išvežtas į Rusus. Grįžus į Lietuvą B. Rozmarinui, iškilo klausimas atstatyti sunaikintą įmonę. Tačiau jau dabar paaiškėjo galimumas išplėsti pirmąją gamybą ir, be dešrų gamybos, gaminti dar konservus.
Visas naujo konservų fabriko organizuojamasis darbas teko dirbti sūnui — B. Rozmarinui.
Jis įsigijo žemės plotą daugiau kaip 5 000 kv. metrų didumo. Tuojau gavus tą žemės plotą, buvusieji jame trobesiai buvo sunaikinti gaisro. Buvo pastatyti 7 nauji akmeniniai trobesiai, ir paskum labai greitu tempu buvo padarytas fabriko įrengimo darbas.

Tiek įvairių fabriko skyrių vidaus sutvarkymas, tiek ir technikos darbo sąlygos griežtai suderintos su visais higienos reikalavimais. Antra vertus įrengimas atsako naujiesiems konservų dalyko technikos išradimams ir duoda maksimalę darbo jėgų ekonomiją ir tuo pačiu daro produktą pigų. Katilų ir mašinų skyriuje įtaisyti: katilas su 38,5 kv. metrų šildomuoju paviršium, viena garo mašina 100 arkio jėgų stiprumo ir 15 elektromotorų iš viso 90 jėgų stiprumo. Priėmimo skyriuje randasi mėsos sandėliai, čia taip pat išplaunami kaulai ir skirstoma mėsa ir čia taip pat eina vadinamasis mėsos sterilizacijos smulkinimo darbas; tam reikalui čia įrengti 12 dvisienių atidengtųjų žluktų 500 litrų talpumo kiekvienas. Antrasis konservų dalies skyrius — vadinamasis uždengiamasis skyrius, kur skardinės pripildomos pusiau pagaminta mėsa ir skardiniai dugneliai ar viršeliai uždengiami automatiškai dviem uždengiamomis mašinomis, kurios per 8 valandas gali uždengti 16.000 dėžučių. Per antrą galutiną sterilizaciją pereina mėsa uždarytose dėžutėse, kurios dedamos į 4 katilus, kurių kiekvienas yra 550 kgr. talpumo. Po tokios sterilizacijos skardinė su konservais pereina į specialį sandėlį su tam tikra temperatūra — į termostalus, kur kontroliuojama per 14 dienų. Šituo baigiamas tikrojo konservų skyriaus įrengimas. 

Dešrų skyriuje dirba 12 automatinių mašinų šviežioms dešroms ir konservams dirbti. Ypačiai čia pažymėtinos mašinos sosiskoms dirbti — tos mašinos per valandą automatiškai išmeta po 10.000 sosiskų kiekviena. Čia pat yra ir rūkykla įvairios rūšies kumpiams ir dešroms rūkyti. Aukštai technikos atžvilgiu pastatytas skardžio skyrius, kuris gali pagaminti per dieną iki 4.000 apskritų ir keturkampių dėžučių. Tačiau be to, tasai skyrius gali dar išdirbinėti ir visokius skardžio dalykus iki 1 mm. storumo. To skyriaus įrengimas susideda iš 10 mažų štancų smulkiam štampavimo darbui, iš 3 automatinių žirklių, kerpančių vienu metu į daugelį dalių ištisus skardžio lapus, iš valco skardžio juostoms lenkti apskrita forma, iš 12 pusiau automatinių durstomų mašinų korpusams durstyti, iš automatinių vad.
bordel-mašinų dėžučių kraštams lenkti, 3 automatų gumai vulkanizuoti prie dugnelių kraštų su tikslu aklinai uždaryti ir 5 įvairių uždengiamųjų mašinų dugneliams dengti. Prie fabriko yra ir šaltkalvių skyrius su bormašinomis drožiamomis ir frezer-mašinomis.

Fabrikas gamina konservus, dešras, bet fabriko specialybė — tai tam tikra konservų rūšis, žinoma vardu: guliaš. Toji rūšis iškovojo sau gerą reputaciją Vokiečiuose. Berlyno imperinis mėsos punktas yra nupirkęs tų konservų partiją iki 6 vagonų. Puikiausius atsiliepimus apie tą prekę davė Vertgeimas Berlyne, Hamburge ir Dancige. 1921 metais 5 vagonai fabriko konservų buvo parduoti Petrapilio komitetui mokslininkų padėčiai pagerinti. Fabrikas nuolat dirba Lietuvos intendantūrai. Žalią mėsą fabrikas supirkinėja išimtinai Lietuvoje. Skardis superkamas Vokiečiuose. Darbo sezono metu fabrike dirba nuo 160 iki 200 darbininkų iš kurių 25%  kvalifikuoti darbininkai. Iš bendro darbininkų skaičiaus 60% sudaro moterys. Kvalifikuoti darbininkai gauna po 10—16 litų dienai, nekvalifikuotiems atlyginimas nustatomas metalistų normomis.
Fabriko dešrų skyrius ne pilnai išsivystęs. Kredito dabartinėj sąlygos krašte nėra palankios fabrikui išsiplėsti. Tuo fabriko išdirbiniai galėtų turėti dar platesnį vartojimą, nes tolimųjų rinkų patikrinimai parodė, jog išdirbiniai — delikatesai — galėtų būti platinami Prancūzijoje ir Šveicarijoje.

Benjaminas Rozmarinas buvo vedęs Cilę Elperytę, gimusią Kaune. Santuokos metrikos rasti nepavyko, tačiau 1920 m. išduotose vidaus pasų kortelėse nurodyta, kad tuo metu jau buvo vedę. Gali būti, kad susituokė ne Lietuvoje. Nugyveno kartu visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį iki okupacijų. Ar susilaukė šeimos – nustatyti nepavyko.

1941 m. abu pateko į Vilijampolės getą. Avraham Tory knygoje Surviving the Holocaust, The Kovno Ghetto Diary¹³ mini brolius Rozmarinus, veikiausiai turėti omenyje Benjaminas ir Becalelis.

<...> vokiečiai taip pat pasisavino anksčiau žydams priklausiusias įmones. Pavyzdžiui, žinomas žydų mėsos gaminių fabrikas, anksčiau priklausęs Dovydui Rozmarinui, dabar yra vokiečio Rainharto rankose. Senasis Dovydas Rozmarinas buvo pareigingas, griežtai tradicijų laikęsis žydas, todėl parduotuvės šeštadieniais būdavo uždarytos. Jis laiku mirė palikęs gete du sūnus. Abu jie - puikūs įvairių mėsos produktų gamybos profesionalai. Šiedu visus metus maldavo Rainhartą paimti juos paprastais darbininkais tėvo pastatytame fabrike. Tačiau Robertas Rainhartas yra grynakraujis arijas ir negali savo „vokiškoje“ įmonėje leisti dirbti žydams. <...>

Vėlesnis likimas – kaip ir absoliučios daugumos Kauno žydų. Yad Vashem archyve¹⁴ rasti liudijimai byloja, kad abu pražuvo nacių koncentracijos stovyklose…

---

Becalelis Rozmarinas

Becalelis – Dovydo ir Reizės Rozmarinų jaunėlis. Gimė Kaune, 1902 m. gruodžio 19 d. 1925 m. balandžio 23 d. Kaune vedė žydaitę Chaną Rivą Gocaitę.

Panašu, kad Becalelis su žmona visą laiką iki 1940 m. gyveno Vilniaus g. 15. Veikiausiai dirbo šeimos versle. 1927 m. birželio 15 d. šeimai gimė sūnus Izajus.

Becalelis Rozmarinas iš Kauno geto 1944 m. liepos 15 d. išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą (kalinio numeris 81309), ten nužudytas 1945 m. kovo 2 d. Sūnus Izajus taip pat atsidūrė Dachau (kalinio numeris 81310). Iš kalinio numerių galima spręsti, kad tėvas ir sūnus iš paskutiniųjų bandė laikytis drauge ir bent jau transportų metu nebuvo išskirti, o kaip buvo vėliau – kas beatsakys. Chana Riva Rozmarinienė iš Kauno geto 1944 m. rugpjūčio 13 d. išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Išgyveno.

Keletas Becalelio, Chanos Rivos (Annos) ir Izajaus Rozmarinų dokumentų iš koncentracijos stovyklų (Arolsen archyvas)

Izajus Rozmarinas holokaustą taip pat išgyveno. Rasti dokumentai¹⁵ byloja, kad Dachau koncentracijos stovykloje sulaukė JAV kariuomenės, vėliau gydytas garsiojoje Šv. Otilijos vienolyno ligoninėje.

Abu su motina gyveno Izraelyje, Izajus baigė muzikos konservatoriją. Vėliau persikėlė į Miuncheną, Vokietijoje. Chana Riva (vėliau besivadinusi Ana) mirė Miunchene 1979 m. Izajus – 2010 m. Tai vieninteliai, neskaitant Ukrainoje likusio brolio Mačio, Hitlerio pragaro ratus išgyvenę gausios ir garsios Kauno Rozmarinų šeimos nariai.

---

Broliai Izajus, Matis, Moisiejus Rozmarinai

Dovydo ir Reizės sūnus Izajus Rozmarinas gimė Kaune 1896 m. vasario 1 d. 1926 m. kovo 1 d. Kaune vedė Feigą Rozencveigaitę. Turėjo vaikus Vladimirą ir Eugeniją. Visa šeima pateko į Vilijampolės getą. Vaikai žuvo gete, vokiečiams įmetus granatą į slėptuvę. Izajus su žmona Feiga nužudyti koncentracijos stovyklose.

---

Moisėjus Rozmarinas gimė 1899 m. balandžio 27 d. Kaune. Dar kartą jo vardą teko sutikti 1914 metais Kaune darytame šeimos sąraše. Vėliau – pradingsta bet kokie pėdsakai.

---

Matis Rozmarinas gimė 1897 m. lapkričio 29 d. Kaune. Su tėvais ir broliais 1915 m. išvykęs į Ukrainą, į Lietuvą daugiau negrįžo. Mokėsi tuom. Jekaterinoslavo universiteto Teisės fakultete, ten 1916 m. prisijungė prie marksistinės pakraipos studentų rato, o vėliau – prie raudonarmiečių. Pasikeitė vardą į Michailas Rogozinas (Михаил Рогозин), gyveno Charkive, dirbo regioninės tiekimo grandinės direktoriumi, vėliau panašiose aukštose pareigose. Sušaudytas Stalino valymų metu, 1937 m. gruodžio 6 d. Charkive¹⁶.

Buvo vedęs žydaitę Izabelą Prigovą, 1925 m. sausio 18 d. jiems gimė sūnus Pavelas Prigozinas. Būtent Pavelo pastangos sužinoti apie savo šeimą ir jo parašyti tekstai – leido užpildyti kai kurias spragas rengiant ir šį pasakojimą.

---

Kaip ir dauguma panašių istorijų, taip ir ši nėra išbaigta, kažkiek iškramtyta, kažkiek skylėta, tačiau, bet kuriuo atveju, tai yra pirmasis, bent kažkiek išsamesnis pasakojimas apie D. Rozmariną, jo verslą ir šeimą, o jei šis tekstas kažką įkvėps rimtesniems darbams ir tyrimams – vadinasi Istorinis Kaunas savo misiją įgyvendina su kaupu.

Konkrečiau, išsamiau papasakoti apie šeimos verslą, finansus ir kitus niuansus padėtų Mokesčių inspekcijos archyvinės bylos ir panašūs dokumentai, kurie rengiant šį tekstą, deja, liko nepasiekiami. Ne visada (ypač pasakojant žydų istorijas) atsiskleidžia ir aprašomų asmenų likimai, kartais jie tiesiog pradingsta… O šiuo konkrečiu atveju – nacistinis režimas tam suteikė galybę „progų” – nesunku buvo žūti pirmųjų pogromų metu, būti nužudytiems Vilijampolės gete ar Kauno fortuose įvairių „akcijų” metu, galėjo būti išvežti į kitus getus, koncentracijos stovyklas ir t.t. ir t.t.

Tad labai vertinga bet kokia papildoma informacija, pastaba, iliustracija ir pnš. Susisiekite

---

---

2024 rugpjūtis

---

1. LVIA/1226/1/1888 ↩︎
2. LVIA/1226/1/1300 ↩︎
3. LVIA/1226/1/1991 ↩︎
4. LVIA/1226/1/1993 ↩︎
5. LVIA/1226/1/1998 ↩︎
6. LVIA/1226/1/2004 ↩︎
7. KRVA/100/1/12 ↩︎
8. J. Etingeris, M. Liutermoza; Lietuvos Pramonė I t. 1923 ↩︎
9. http://gennadyzichronot.blogspot.com/2015/01/blog-post_31.html ↩︎
10. KRVA/R-292/1/68B ↩︎
11. KRVA/218 / 2 / 5034 ↩︎
12. J. Etingeris, M. Liutermoza; Lietuvos Pramonė I t. 1923 ↩︎
13. Avraham Tory; Surviving the Holocaust, The Kovno Ghetto Diary, psl. 263 ↩︎
14. https://yadvashem.org ↩︎
15. Arolsen archive ↩︎
16. https://archive.memo.ru/%D0%A0%D0%9E%D0%93%D0%9E%D0%97%D0%98%D0%9D-%D0%9C%D0%98%D0%A5%D0%90%D0%98%D0%9B-%D0%94%D0%90%D0%92%D0%98%D0%94%D0%9E%D0%92%D0%98%D0%A7-10-05-1897-%E2%80%93-06-12-1937-,-ID:-RU12707902-pers-15060 ↩︎