Autorius: NERIJUS KORBUTAS
Nepaneigsi – didesnioji, ryškesnioji šios istorijos dalis nutiko nebūtinai Kaune. Tai ir Petrapilis, Amerika, Raseiniai. Nežiūrint į tai, nemažą dalį aktoriaus, visuomenininko, notaro Jono Dikinio gyvenime užėmė ir laikinoji sostinė. J. Dikinio pėdsaką Kaune paliko Juozo Vaičkaus dramos vaidyklos laikai, veikla įvairiose Kauno organizacijose visą 4-ą dešimtmetį, Kauno notaro pareigos ir gyvenimas Kaune 1939-1940 m. Ne kur kitur, o Kaune J. Dikinis sulaukė Lietuvos okupacijos, čia buvo suimtas, į čia ir grįžo po keliolikos metų tremčių ir kalėjimų. Grįžęs Kaune dar nugyveno bent du dešimtmečius, čia mirė ir čia atgulė amžino poilsio. Paskaitykite. Pasidalinkite.
Pajuokaujant galima pasakyti – Utena šito neatleis. Būsimasis aktorius ir notaras Jonas Dikinis negimė Juškėnų kaime, Sudeikių valsčiuje, kaip lig šiol rašyta visuose įmanomuose šaltiniuose ar enciklopedijose. Iš Utenos apylinkių kilę tik jo tėvai: tėvas Petras Dikinis, Mykolo ir Onos Burneikaitės Dikinių sūnus, gimė 1875 m. sausio 21 d. Vaitkūnuose (žiūr. metriką), o motina Julijona Mitalaitė, Liudviko Mitalo ir Teresės Ramanauskaitės duktė, gimė apie 1879 m. Jaurelyje. Motinos gimimo metrikos rasti nepavyko, tačiau iš jos brolių ir seserų krikšto įrašų, jos tėvų mirties įrašų akivaizdu, kad gyventa Jaurelyje, vos keletas kilometrų nuo Utenos.
Petras Dikinis ir Julijona Mitalaitė susituokė 1899 m. sausio 25 d. Utenoje (žiūr. metriką) ir išsikėlė į dabartinę Latviją. Ten 1900 m. kovo 21 d., dabartiniais laikais Vecsvīte, o cariniais laikais vadintame Старо-Свентен kaime, buvusiame netoli Daugpilio, Petro ir Julijonos Dikinių šeimoje gimė Jonas Dikinis (žiūr. žemėlapį). Pakrikštytas po 5 dienų Sveñtės filijinėje bažnytėlėje, priklausiusioje Alūkstės (latv. Ilūkste) parapijai.
Kokie keliai ten nuvedė Dikinių šeimą, tiksliai atsakyti sudėtinga, tačiau viena versijų – Petras Dikinis galėjo dirbti prie geležinkelių ar kažkur Daugpilio pramonėje. Tuo metu Latvija buvo labai populiari netolimos emigracijos kryptis.
Nepavyko aptikti, kad Jonas būtų turėjęs brolių ar seserų. Sekant neryškiais pėdsakais įvairiuose šaltiniuose ar informacijos nuotrupose senojoje spaudoje – pradinį mokslą baigė Rygoje, vėliau mokėsi Petrapilio (dab. Sankt Peterburgas) technologijos institute hidrotechniką. Ar tikrai mokėsi ir ar baigė – nežinia. Kyla pagrįstų abejonių dėl jo jauno amžiaus. 1916 m. įstojo ir baigė pirmąją privačią lietuvių dramos mokyklą, įkurtą Juozo Vaičkaus. Prisijungė prie Skrajojamojo teatro trupės. Vaidino Petrapilyje, 1918-1919 m. Vilniuje, nuo 1920 m. Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos vaidykloje Kaune.
Kažkuriuo metu sutiko savo gyvenimo moterį, taip pat aktorę Bronislavą Paškevičiūtę, su kuria susituokė 1921 m. birželio 26 d. Milašaičių bažnyčioje (dab. Raseinių raj.) (žiūr. metriką).
Bronislava Paškevičiūtė Dikinienė (1902-1987)
Bronislava Paškevičiūtė gimė 1902 m. gegužės 26 d. Stonuose, Raseinių parapijoje (žiūr. metriką). Tėvai – bajorai Edvardas Paškevičius ir Augustina Čyžaitė. Turėjo brolius Vladą ir Petrą, seseris Jadvygą, Oną ir Genovaitę. I pasaulinis karas ją nubloškė į Petrapilį, ten prisijungė prie Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro, sutiko Joną Dikinį. Grįžo į Lietuvą, vaidino Vilniuje, Kaune. 1921 m. susituokė su Jonu Dikiniu.
Tuoj po santuokos gimė sūnūs: Algimantas (1922 m.), Daumantas (1923 m.). Kiek vėliau – duktė Dalia (1930 m.) ir jaunėlis sūnus Arvydas (1937 m.) Apie Jono ir Bronės Dikinių vaikus rasite šio straipsnio pabaigoje. Gyveno Raseiniuose. 1924 m. rugsėjo mėnesį išvyko į JAV, pas ten jau anksčiau išvykusį vyrą. Kuriam laikui prisijungė prie Dzimdzi – Drimdzi trupės. Po 7 mėnesių parvyko į Lietuvą. Į profesionalią sceną Lietuvoje negrįžo, tačiau buvo itin aktyvi visuomenininkė, įvairių organizacijų, komitetų narė, šaulė. Vaidino mėgėjiškame Raseinių Šaulių teatre.
B. Dikinienė grįždama iš JAV į Lietuvą, 1925 m. iš laivo laikraščiui „Vienybė“ pasiuntė laišką:
Septyni mėnesiai mano buvimo Amerikoje labai greit prabėgo. Nesinori tikėti, kad aš ką tik buvusi Amerikos lietuvių tarpe, štai jau skruosdama Atlantikos vandenis artinuosi prie savo gimtosios šalelės Lietuvos. Tarytum sapnas — buvau ir pranykau. Jei kas skundžiasi Amerika, tai tik ne aš. Man neprailgo, nors ten, anapus vandenyno, buvau palikusi savo vaikučius. Ir man suprantama kodėl taip, o ne kitaip stojosi. Jei aš pamylau šį kraštą ir radau jame daug gražių valandų, tai dėka tam, kad čionykščių lietuvių gyvenime nestigo nei svetingumo,nei nuoširdumo. Broliai Amerikiečiai ! Nebandysiu čia suminėti tųjų pavardes, kurių pastogėse rasdavau malonų ir nuoširdų priėmimą, nesuminėsiu ir tų, kurie suruošė, rėmė ir lankė mano išleistuvių vaidinimą, tai būtų persunku. Iš visur radusi užuojautos ir paramos tarsiu visiems bendrą ačiū! Grįžusi savo Tėviškėn nieko blogo apart gero apie amerikiečius negalėsiu pasakyti. Jei būsite kada nors savo tėviškėje Lietuvoje ir atminsite mane, būkite brangiais mano svečiais. Nenorėdama pasakyti sudiev, tariu ligi pasimatymo! Bronė Dikinienė.
Ir išties – į Ameriką teko sugrįžti. Tiesa, jau ne savo noru. 1944 metais priverstinai apleido Lietuvą, glaudėsi Hanau karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Vėliau persikėlė į Kanadą, gyveno Monrealyje, Toronte, o apie 1955 m. persikėlė į Čikagą. Nežiūrint į užgriuvusius sunkumus, rado savyje jėgų užsiimti visuomenine, labdaringa veikla, taip pat ir vaidinti. Vaidino Hanau „Atžalyno“ mėgėjų teatre, vėliau sūnaus Algimanto Dikinio režisuotuose spektakliuose Monrealyje, Kanadoje.
Nugyvenusi ilgą ir prasmingą gyvenimą Bronislava Paškevičiūtė Dikinienė mirė 1987 m. vasario 8 d. Čikagoje. Palaidota Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.
Dzimdzi – Drimdzi
Profesionaliojo Lietuvos teatro pradininkui, režisieriui Juozui Vaičkui 3-iojo dešimtmečio pradžia Kaune nebuvo sėkminga, tad užstatęs negausų savo turtą, 1923 m. gruodžio 29 d. su žmona Morta išplaukė į Ameriką. Po 10 dienų Atlantą jau skrodė ir buvęs J. Vaičkaus mokinys, bei jo įkurto Skrajojamojo teatro trupės aktorius Jonas Dikinis. Per 4 mėnesius J. Vaičkus subūrė trupę, repetavo ir rengė spektaklius, tačiau dalis aktorių atsiskyrė ir taip atsirado „Dzimdzi – Drimdzi”, netrukus tapusi pagrindine J. Vaičkaus teatro konkurente.
1924 m. įkurtos vodevilių trupės „Dzimdzi – Drimdzi” branduolį sudarė Juozas Olšauskas, Viktoras Dineika, Antanas Vanagaitis ir Jonas Dikinis. Kiek vėliau prie jų prisijungė ir Jono žmona Bronė. Trupė surengė galybę pasirodymų visose JAV, vienų buvo mėgiami, kitų ne itin, tačiau visumoje sėkmė juos lydėjo. Panašu, kad šio teksto herojus Jonas Dikinis rimtai svarstė likti Amerikoje ir kurti savo ateitį ten. Tą byloja JAV archyvuose rasti Amerikos pilietybės prašymo dokumentai.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugoma šūsnis „Dzimdzi – Drimdzi” afišų. Keletas jų žemiau, o daugiau galima rasti portale epaveldas.lt
Planai planais, tačiau, 1926 m. Jonas stipriai susirgo džiova, teko nutraukti gastroles, gydytis ir galop grįžti į Lietuvą. O „Dzimdzi – Drimdzi” nors ir besikeičiančios sudėties, vedamas A. Vanagaičio, dar kurį laiką gyvavo, bet didieji šlovės metai jau buvo praėję. Žemiau – keletas nuostabių fotografijų iš 1924-1926 m. „dzimdzidrimdzininkų” pasirodymų.
Jono Dikinio laiškas iš laivo SS Leviathan, grįžtant į Lietuvą 1926 m. rugpjūtį:
Notaras. Šaulys. Tautininkas. Jaunalietuvis. Kalinys
Teisingumo ministro įsakymu, Kelmės notaru nuo 1927 m. vasario 10 d. paskirtas Jonas Dikinis. Taip prasidėjo J. Dikinio, kaip notaro, kelias. Prieš tai, dar iki išvykstant į JAV, kurį laiką, greta vaidybos, dirbo Raseinių notaro Ildefonso Vrubliausko sekretoriumi, grįžus iš Amerikos – to paties notaro padėjėju. 1929 m. sausio 1 d. paskirtas II-uoju Panevėžio notaru. Į Kelmę vietoje J. Dikinio paskirtas S. Ridzevičius. 1930 m. sausio 31 d. netikėtai nuo plaučių uždegimo mirus Raseinių notarui I. Vrubliauskui, Jonas Dikinis 1930 m. vasario 20 d. Teisingumo Ministro įsakymu perkeltas į Raseinius. Panevėžyje jo vietą užėmė iš Utenos atkeltas notaras Kostas Bražėnas. Raseiniuose įsikurta ilgam. Iš pradžių įstaiga buvo adresu Dominikonų g.1, vėliau – savo name Daugirdo gatvėje. 1938 m. spalio 18 d. mirus III-iąjam Kauno notarui Juozui Jesaičiui, paties Jono Dikinio prašymu, jis nuo 1939 m. sausio 5 d. atkeltas į Kauną III notaru. Į jo vietą Raseiniuose paskirtas Vilhelmas Burkevičius, netrukus V. Burkevičių iškėlus į notaro K. Škėmos vietą Kaune, į Raseinius iš Zarasų atkeltas Juozas Binkevičius, anksčiau jau dirbęs Raseiniuose J. Dikinio padėjėju. J. Binkevičius, sprendžiant iš laiškų – geras Dikinių bičiulis. Vieną tokių laiškų galite paskaityti žemiau:
Be notarystės, visus tuos keliolika metų iki sovietinės okupacijos, Jonas Dikinis buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys, Raseinių rajono „Jaunosios Lietuvos“ organizacijos vadas, tautininkas, daugybės įvairių organizacijų globėjas ir rėmėjas. Be visų visuomeninių iniciatyvų, 4-ame deš. administravo Kazimiero Lukšio kino teatrą Raseiniuose. Tarytum nujausdamas ateinančius sunkius laikus – ėmė iš gyvenimo ir veikė daug daugiau, nei galėtum įsivaizduoti. Kasmet apie save primindavo ir džiova, tad nežiūrint milijono darbų ir veiklų nuolat tekdavo vykti į sanatorijas Lietuvoje ir užsienyje. 1936-1940 m. studijavo Teisę VDU. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928), Šaulių žvaigžde (1931), ženklu „Jaunoji Lietuva“ (1933).
J. Dikinio tarnyba Kaune, o ir apskritai, nutrūko tuoj po Lietuvos okupacijos, tą tragišką 1940 m. vasarą. Suimtas 1940 m. liepos 12 d., oficialiai iš užimamų pareigų atleistas tų pačių metų liepos 20 d., o 1941 m. kovo 8 d. NKVD ypatingojo pasitarimo, kaip socialiai pavojingas elementas ištremtas į Kazachstaną, ten Karagandos mieste dirbo Kultūros ministerijos žinioje – lėlių teatro administratoriumi, filharmonijos teatro administratoriumi, džiazo orkestro direktoriumi, muzikinės komedijos teatro direktoriaus pavaduotoju.
1947 m. liepos 10 d. Karagandos teismo kolegijos nutarimu nuteistas pagal 58.1 str. II d. 8 metams laisvės atėmimo bausme su teisių apribojimu 5 metams. Paleistas 1954 m. lapkričio 13 d. Grįžo į Kauną. Nedaug žinių apie gyvenimą po tremties, iš dokumentų matyti, kad gyveno Aukštaičių g. 8a, kurį laiką dirbo bibliotekininku Tuberkuliozės sanatorijoje Aukštojoje Panemunėje, iš likusių fotografijų galima spėti, kad bendravo su aktorių bendruomene. Internete galima rasti klaidingą informaciją, kad 1965 m. vaidino Kanadoje ir JAV pastatytame režisierės B. Pukelevičiūtės filme „Aukso žąsis“ – iš tikro filme vaidino Jono sūnus Algimantas Dikinis. 1969 m. išeivijos laikraštyje „Vienybė“ pasirodė žinutė, kad J. Dikinis vieši Bostone, JAV, kas irgi kelia pagrįstų abejonių. Mirė 1978 m. birželio 15 d. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Mielas prietėliau. Jei turi ličnų pinigų – paskolink mano švogeriui 100 litų…
Įdomią istoriją papasakojo senieji Kauno laikraščiai 1934-aisiais. J. Dikinio žmonos Bronislavos jaunesnis brolis Petras Paškevičius buvo baigęs 4 klases, neblogai piešė, uždarbiaudavo tapydamas, bet jaunuolį labai viliojo greitesni, didesni pinigai, tad sukūrė planą kaip jų prasimanyti pasinaudojant turtingu sesers vyru. Pasirašė raštelį, kuriame, gana kokybiškai atkūrė Jono Dikinio raštą ir suklastojo parašą. Raštelio turinys atrodė taip: „Mielas prietėliau. Jei turi ličnų pinigų – paskolink mano švogeriui 100 litų. Pirmai progai pasitaikius grąžinsiu arba atsiųsiu paštu. Jonas Dikinis, Raseinių notaras.“ Su tokiu rašteliu P. Paškevičius vaikščiojo pas J. Dikinio pažįstamus notarus, aktorius Kaune ir ne vieną jų pavyko apgauti. Iš Kauno bandyti sėkmę patraukė į Šiaulius, tačiau ten buvo pričiuptas. Kuo baigėsi ši istorija sužinoti nepavyko. Pats „herojus“ Petras Paškevičius emigravo į Argentiną, kiti B. Dikinienės šeimos nariai prasidėjus II pas. karui taip pat pasitraukė į Vakarus. Sesuo Ona Paškevičiūtė su Dikinių finansine pagalba dar 4-ame deš. baigė Sorbonos universitetą Paryžiuje, ten apsivedė ir liko gyventi. B. Paškevičiūtės Dikinienės motina Augustina Paškevičienė mirė 1935 m. Veiveriuose, palaidota Raseiniuose (žiūr. metriką), tėvo Edvardo Paškevičiaus likimo atsekti nepavyko.
Dikinių namas Raseiniuose
1944 m. per Raseinius nusiritus II Pasaulinio karo mėsmalei – iš miestelio nelabai kas liko. Tik lemtingo atsitiktinumo dėka, tarp nesunkiai suskaičiuojamų išlikusių miesto pastatų, atsidūrė ir Dikinių namas T. Daugirdo gatvėje, anuomet Nr.6, šiandien tai Nr.8
Kuomet B. Dikinienė 1924 metų rugsėjį vyko pas vyrą į JAV, kontaktiniu asmeniu Lietuvoje nurodė tėvą Edvardą Paškevičių, gyv. T. Daugirdo g. 10, Raseiniuose. (žiūr. dok. 9 eilutė). Iš to galime daryti prielaidą, kad valdos ant kalnelio, kur vėliau išdygo Dikinio mūras, priklausė Paškevičių (J. Dikinio uošvių) šeimai ir anksčiau.
Lietuvos centriniame valstybės archyve, J. Dikinio fonde Nr.893 saugoma beveik 100 puslapių byla, kuri leidžia iš arčiau pamatyti ir suprasti kaip vyko statybos tarpukario Lietuvoje, kiek kas kainavo ir pnš. Byloje esantys dokumentai atskleidžia, kad pastato projektą parengė ne inž. B. Elsbergas kaip lig šiol rašyta, bet inž. Antanas Adamonis, o namo statyba vyko 1934-1936 metais. Tuometinis pastatas buvo 2 aukštų su rūsiu ir mansarda, mūrinis, tinkuotas, čerpiniu stogu. Jei tuo metu Kaune tokia statyba jau buvo kone įprasta, tai Raseiniuose šis pastatas buvo vienas pirmųjų modernistinio stiliaus pastatų, tikrų tikriausias „naujas vėjas“ ir miesto puošmena. Pastatytas vienoje aukščiausių miesto vietų, šalia nedidelių medinukų notaro namas turėjo šviesti iš toli ir daryti įspūdį.
Name numatytas butas savininko šeimai, notaro kontorai, 4 kambariai skirti Mokesčių inspekcijai, dar vienas butas skirtas nuomai. Dokumentuose įvardijama, kad tai Pulkininko butas, tačiau kas tas pulkininkas – atsakyti nepavyko.
Namą pastatė raseiniškis statybų rangovas Juozas Drevinskas. Jo vadovaujama komanda išpylė pamatus, atliko betonavimo, mūro, tinkavimo darbus, uždengė stogą. Langus, duris, kelių rūšių parketą ir kitus medžio gaminius pagamino ir sumontavo Marijonų stalių dirbtuvės iš Marijampolės, metalinius langų, durų apkaustus, rankenas, spynas, vyrius, laiptų turėklus, užuolaidų bėgelius ir visą kitą metalinę namo dalį pagamino įmonė „N. Dušnickis“ iš Kauno. Šildymo sistemą, katilus, vandentiekį, kanalizaciją, kriaukles, vonias, radiatorius, hidrantus kieme įrengė Techninė kontora „Balčiūnas“ atstovaujama inž. K. Balčiūno iš Kauno. Namo statyba kainavo, tiems laikams kosminius pinigus – 132 000 litų. Norintys pastudijuoti namo statybos sąskaitas ir kitus dokumentus, juos peržiūrėti galite čia.
Lietuvą 1940 m. užgriuvusios okupacijos sugriovė daugumos lietuvių gyvenimus. Ne išimtis ir Dikinių šeima. Sovietai namą nacionalizavo (kalbant paprasčiau – tiesiog atėmė), juose įkurdintos saugumo struktūros, NKVD, vokiečių okupacijos metais name įsikūrė gestapas, grįžus sovietams, name vėl ir ilgam apsistojo sovietų saugumo struktūros, kiek vėliau ir milicija. Apie 1975 m. pristatytas 3-ias aukštas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Dikinių palikuonims grąžintos nuosavybės teisės, tačiau pastate dar keliolika metų glaudėsi Raseinių policija. Šią iškėlus į miesto centrą, pastatas nemažai metų stovėjo tuščias ir apleistas, iki jį pamatė ir įdėję pastangų įsigijo raseiniškių gydytojų Mingaudo ir Inos Tamaliūnų šeima. Naujieji pastato šeimininkai šį istorinį namą išsaugojo, renovavo ir jis vėl, kaip ir anuomet – šviečia ir puošia miestą. Ačiū jiems už tai. Šiandien istoriniame pastate nuomojamos patalpos įvairiems verslams ir paslaugoms. Peržiūrėti Google Maps.
Jono ir Bronislavos Dikinių vaikai
Jono ir Bronislavos Dikinių šeimos pirmagimis ALGIMANTAS DIKINIS gimė 1922 m. liepos 10 d. Raseiniuose, pakrikštytas per tų pačių metų Kalėdas Raseinių bažnyčioje, Patricijaus Algimanto vardais (žiūr. metriką). 1941 m. baigė Aušros gimnaziją Kaune, 1940-1941 metais lankė B. Dauguviečio dramos studiją Kaune, 1941-1943 m. lankė dramos studiją prie Kauno Valstybės teatro, 1943 – 1944 m. vaidino Vaidilos teatre Vilniuje. Pasitraukus į Vakarus aktorystės neapleido – vaidino DP stovyklose, emigravus į Kanadą režisavo spektaklius ir pats vaidino lietuvių dramos teatre Monrealyje. 1960 m. persikėlė į Čikagą, JAV, kur tęsė aktoriaus ir režisieriaus kelią. Gyvenimo saulėlydyje apsigyveno Našvilyje, Tenesio valstijoje, kur ir mirė 1988 m. rugsėjo 16 d. Žmona Marijona Lemešytė, kilusi iš Švečionių. Pora susituokė 1945 m. rugsėjo 11 d. Tiubingene, Vokietijoje. Vaikai: Ona ir Jonas.
Antrasis vaikas šeimoje – DAUMANTAS VITALIJUS DIKINIS gimė 1923 m. lapkričio 24 d. Raseiniuose. 1941 m. baigė Aušros gimnaziją Kaune. 1946–1948 m. studijavo mechanikos inžineriją Darmštadto Technikos institute Vokietijoje. 1949 m. atvyko į JAV. 1955 m. baigė elektros-elektronikos studijas Northeastern universitete Bostone. 1978 m. gavo biznio administracijos magistro laipsnį Golden Gate universitete, San Franciske. Kaip inžinierius padarė stulbinamą karjerą, dirbo prie įvairių grandiozinių projektų Amerikoje ir užsienyje. Rašė mokslinius darbus, priklausė inžinierių garbės sąjungoms, įvairių patentų autorius. Gyveno Sonomoje, Kalifornijos valstijoje. Mirė 2009 m. liepos 19 d. 1946 m. liepos 12 d. Vokietijoje vedė Jadvygą Imbrasaitę (1926-2008). Vaikai: Virgilija, Saulius Davidas, Leonidas Kąstytis. Daumantas Dikinis su žmona Jadvyga amžino poilsio atgulė Ukmergėje, žmonos šeimos kape.
1930 m. sausio 1 d. Raseiniuose J. ir B. Dikiniams gimė duktė DALIA DIKINYTĖ. Su šeima 1944 m. pasitraukė į Vakarų Europą, vėliau persikėlė į Kanadą, čia 1953 m. ištekėjo už Petro Pundzevičiaus (Peter Pundys 1925-2023). Kaip ir kiti šeimos nariai iš Kanados išvyko į JAV. Gyveno East Greenwich, Rod Ailando valstijoje. Ona Dikinytė Pundys mirė 2012 m. vasario 21 d. Vaikai: Marius, Aurora, Aras, Lavinia, Ravena. Ona ir Peter Pundys palaidoti Šv. Patriko kapinėse, East Greenwich.
Jaunėlis ARVYDAS DIKINIS gimė 1937 m. sausio 19 d. Raseiniuose. Apie jį žinių nedaug. Gyveno Basenvilyje, šalia Čikagos, išeivijos laikraščiuose pavyko užtikti, kad greta brolio Daumanto bandė aktoriaus duonos. Iš reklamų matyti, kad turėjo verslą, prekiavo buitine technika.
Sunku patikėti, kad tokios stulbinamos biografijos žmogus, kaip kad Jonas Dikinis, lig šiol liko beveik užmirštas – neturi Raseiniai J. Dikinio vardo gatvės, nėra apie jį ir išsamesnių publikacijų, džiugina, gal tik kad Raseinių krašto istorijos žinovai prieš keletą metų turėjo progos apie J. Dikinį ir jo namą pakalbėti per Nacionalinį transliuotoją. Ačiū jiems už tai.
Šis tekstas nepretenduoja į pilnavertę biografiją, tačiau, pagerbdamas kraštietį, iš įvairių nuotrupų laikraščiuose, knygose, įvairiuose interneto tekstuose, archyvuose surankiojau ką pavyko ir viliuosi, kad tai bent kažkiek prisidės prie žymaus raseiniškio pažinimo ir atminimo.
Teatleidžia Kauno istorijos mylėtojai – nors pirminis planas buvo koncentracija į Dikinio kaunietiškus reikalus, bet tekstas gavosi toks koks gavosi. Labiau tiktų ne istoriniam Kaunui, o istoriniams Raseiniams, jei tokie būtų… Ačiū kas paskaitėte.
2026 rugpjūtis
Jei turite pastabų, norite papildyti ar pataisyti šį straipsnį – susisiekite. Ačiū
If you have any comments, would like to add to, or correct this article, please contact. Thank you.